Tai kas rašyta 1911 metais…

Labai mes skiriamės nuo kitų žmonių. Turime gal daugiau savo ypatybių negu kiti. Iš kokios tik šalies pažvelgtume, vis išvystume naujų skirtumų tarp mūsų ir kitataučių. Tik sunku visus tuos skirtumus trumpu žodžiu išreikšti.

Todėl šišon norima tai daryti tik iš vieno atžvilgio. Bet ir tai gal bus naudinga. Suprasdami, kokie mes esame, išmanysime ir ką mes galime, kaip reikia save auginti ar drausti, kokio darbo tvertis, kas mums pasiekiama, o kas ne ir t.t.

Išmintingasis iš kiekvieno ir menkiausio žmogaus apsireiškimo mato, koks žmogus yra. Bet nėra daug išmintingų. Todėl reikia žiūrėti į tai, kuo žmogus aiškiausiai parodo savo ypatybes. Yra tai žmogaus darbas. O visų didžiausia žmonių dalis dirba kūno gyvybei išlaikyti. (…) Tik mažesnioji žmonių dalis rūpinasi kitokiais dalykais. Žmonės ne tiktai nori gyvi išlikti šiame pasaulyje, jie nori ir kuo pilniau bei giliau gyvybę pajausti. Jie nori santykius su bendruoju gyvenimu, net su dvasiškojo gyvenimo pamatu, su pasaulio Priežastimi numanyti, o kad galima, ir išmanyti.

Visa tai pasidaro žmonėms tiek reikalinga, kiek toliau jie yra žmoniškai iškilę. Tūliems dargi išrodo kūniškasis gyvenimas be dvasiškojo visai niekingas. Kiti net tvirtina, kad tikrasis žmogaus gyvenimas teprasidedąs tokiems aukštiems norams žmoguje atsiradus.

Kiekvienas, kurs tokių norų turi, žiūri, kaip juos patenkinus. Kiti vėl, kuriuose gyvena minimas gilesnis pajautimas ir išmanymas, apreiškia jįjį visokiu būdu, visokiais darbais – veikalais. Taip vieni gelbsti ir sušelpia kitus. Ir stojasi tokiu būdu žmoniškoji tvarka, žinija, dailė, tikyba.

Lengva yra suprasti, kad tie žmonės stovi aukščiau už kitus, kurie žmoniškiau gyvena, kurie turi gilesnį ir gyvesnį gyvenimo išmanymą ir jį augina. Bet negyvena žmoniškiau jau tie, kurie gali geriau prisivalgyti ir visaip pasismaguriauti. Žmoniški tėra tie, kurie yra gero noro, malonūs, teisūs, kantrūs, skaistūs, išmintingi ir t.t. O gal ir turi, ko kūnui reikalinga.

Taip matome tikrus žmonių laipsnius. Ir pagal tai, kokį darbą vieni ar antri atlikti gali, sakome, kokie jie yra. Vieni dirba tai, kas naudinga yra žemesniajam žmogaus gyvenimui, kiti tai, kas aukštesniajam. Vieni ir žemesnius, ir aukštesnius darbus geriau atlieka, kiti blogiau. Vieni yra miklesni, kiti rambesni, vieni turi daugiau kiti menkiau ištvermės, vieni yra mokslingesni, kiti buklesni.

Bet už visa tai yra ypatingiausia: vieni turi kūrėjo dovaną, kiti tegali kitus pamėgdžioti ir t. t. Iš tikrųjų turi kiekvienas žmogus kūrėjo dovaną. Todėl reikia bandyti suprasti, kodėl tūli kitus vien pamėgdžioja. (…)

Vienos tautos žmones gali pasinaudoti, ką kiti yra sukūrę. Gali ir svetimus pamėgdžiodami tokius dalykus pasidaryti. Bet ypatingųjų darbų eilėj nuo bet kokios vietos pradedant tolyn žengti retai tepasiseka. Kiekviena tauta tegali tuos darbus ir veikalus tobuliau atlikti, kokie toj tautoj iš seno buvo dirbami. Iš kitų tegalima pasimokyti, kaip geriau atlikti savo pačių darbus ir reikalus. Arba kaip sakoma: negalima kitų tautų kultūros žygiu pasisavinti; o vien tik kitų kultūra pasiraginti savo kultūrai tobulinti.

Iš savo darbų bei veikalų galime spręsti, kokias turime jėgas bei galias, ar iškilę ar žemi mes esame. (…) Sakoma: laikai virto kitokiais, todėl reikią ir kitaip gyventi. Bet man rodos žmonės-pastojo kitokie, todėl jie kitaip gyvena. Nebėra galima jiems gyventi su visomis tomis grožybėmis, kuriomis senovės lietuvių ūkis būdavo apgobtas. O tai todėl, kad tų grožybių nebemato ir jomis pasidžiaugti nebegali. Didelis lietuvių skaičius yra žiauresnis ir buklesnis pastojęs. Toliau pamatysime priežasčių šito žmogaus pasikeitimo.

Tik pasižiūrėkime, kokie yra pinklūs ir labai dailūs seni išlikusieji lietuvių rakandai! Atsiminkime, kokius pinklius įnagius įnagėlius lietuvaitės lietuvės vartodavo juostoms ir audeklams austi! O visi ne įnagiai ar mylimųjų bernelių, ar brolelių bei vyrų padirbti. Bet įsižiūrint į juostų pavyzdžius, reikia tikrai stebėtis. Visas begalis įvairių įvairiausių čia matyti. O visa tai aiškiai gana reiškia, kad lietuviai ir lietuvės buvo įžymiai gabūs visokiems dalykams sumanyti ir sukurti. O tas gabumas dar ir šiandien labai aiškiai pasirodo. Galima tiesiog sakyti, kad kiekvienas lietuvis gali trumpu laiku kiekvienoj pramonės šakoj pasidaryti žymus.

Tačiau nėra mūsų Lietuvoj nei ypačiai gerų kurpių, nei siuvėjų, nei stalių, nei trobų statytojų. O ką bekalbėt apie žymią pramonę arba net fabrikus! Gali kas sakyti, jog toms nėra šišon tinkamas kraštas Bet kitataučiai pastato jųjų ne vieną ir jos eina, o lietuviai čia labai geri darbininkai.

Kodėl taip? Rodos, lietuviams tapo pavojingas žymusis gabumas įvairiausiu būdu dirbti. Kiekvienas manė viską geriau už kitus atlikti galįs. Ir nesilavino tyčia. Retai kas mėgino viename dalyke visiškai tobulintis. (…)

O žiūrint į aukštesnius žmogaus darbus ir veikimus, vėl visai ypatingą dalyką pastebime pas mus. Beveik kiekvienas jaučiasi galingas ir gabus kiekvienam to skyriaus darbui ir veikimui. Žinoma, teisybė, kad, nesant Lietuvių dvasios turtų, ir labai menkas dalykėlis jau yra brangumynas. Tačiau būtinas yra jėgų auginimas ir lavinimas. Dar ir toks gabumas nepadaro iš karto meistro. Todėl ir neturime gražių, didžių bei tobulų lietuvių dvasios kūrinių. Reikia nuolat tobulinti gabumus, kurie yra ryškiausi.

Bet didžiausia mūsų vargingumo priežastis, žiūrint į mūsų dvasios turtus, yra dar kita kas.

Mums begyvenant užėjo ant mūsų svetimą kultūra. Ir mes pradėjome vaisius pamėgti ir juos kurtis kitataučius pamėgdžiodami. Pasidarėme kitų beždžionėmis. Kitaip gyventi lyg ir nebegalime, nes kartu mes drėbėm į šalį, kas buvo mums palikta bočių ir ką patobulinę pagal kitų paveikslą būtume galėję pasirodyti ir pasaulyje.

O taip pasilikome be nieko. Ir skurstam beveik daugiau dvasiškai negu kūniškai. Tik visai pastarais metais tevirto kitaip. Tačiau dar vis esame vargšai.

Ir tik vienaip tegalime išeiti iš savo vargingumo. Turime grįžti visuose dalykuose prie to, kas mūsų bočių buvo daroma. Prie jų darbų turime primegzti savuosius ir juos vesti tolyn ir tobulyn. Tuomet visos mūsų jėgos augs ir tarps. Mes patys vėl pradėsime kitaip gyventi.

Vėl ūkininkausime su didesniu džiaugsmu ir vėl daugiau mylėsime savo tėviškę. Kartu su tuo pakils ir pramonė ir visi lietuvių gabumai pabus pačių džiaugsmui. Maža pradžia jau padaryta.

Pagaliau gaminsime ir dvasios turtus taip, kaip mus mokina senovės balsas mūsų kraujyje ir bočių padavimuose. Ir tie turtai bus tikrai gaivinimui visam, kas gera, gražu ir teisu. Tuomet tapsime tokie, kurių ypatybės laimins net plačią žmoniją.

Vydūnas.

Žurnalas „Jaunimas“ (1911, balandžio nr., p. 3-11)

Patiko? Pasidalinkite!