Žodį „mankurtas“ dažnai galima aptikti įvairiuose straipsniuose, esė ir t.t. Sąvoka paprastai vartojama kaip sinonimas apibūdinti žmogų be istorinės atminties. Pateikiu ištrauką iš kirgizų rašytojo Č. Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“, kurioje aprašoma legenda apie tikruosius mankurtus

Mankurtas – žmogus, neatsimenantis savo ir kitų tautų istorinės praeities, patirties, praradęs istorinę perspektyvą ir gebantis gyventi tik šia diena.

„Šios legendos pradžia siekė tuos laikus, kai žuanžuanai, kadaise užgrobę sarozekus (geltonųjų stepių vidurinės žemės, past.), nepaprastai žiauriai elgėsi su nelaisvėn paimtaisiais kariais. Pasitaikius progai, jie parduodavo juos vergijon į kaimyninius kraštus, ir belaisviui tai buvo laimė, nes parduotasis vergas anksčiau ar vėliau galėjo pabėgti į savo tėvynę. Siaubinga dalia laukė tų, kuriuos žuanžuanai palikdavo vergauti pas save.

Baisiai kankindami – uždėję aukai ant galvos širi – sunaikindavo jie vergo atmintį. Paprastai tokia dalia ištikdavo jaunus vaikinus, sučiuptus mūšyje. Iš pradžių jiems plikai nuskusdavo galvas, kruopščiai nugremždavo kiekveną plaukelį iki pat šaknų. Tada, kai jau būdavo baigiama skusti galva, prityrę skerdikai žunažuanai čia pat papjaudavo stambų kupranugarį. Dirdami jo kailį pirmiausiai nulupdavo sunkiausią, standžiausią sprando odos dalį. Supjaustę ją į gabalus, tuoj pat, dar garuojančią, užmaudavo belaisviams ant nuskustų galvų, ir ji kaip mat prilipdavo tarsi trauklapis – panašiai kaip dabartinės maudymosi kepuraitės. Tai ir buvo širi.

Tas, kuriam atlikdavo tokią procedūrą, arba mirdavo, neatlaikęs kančių, arba visam gyvenimui netekdavo atminties, tapdavo mankurtu – vergu, neprisimenančiu savo praeities. Vieno kupranugario sprando odos pakakdavo penkiems šešiems širi. Uždėjęs širi, kiekvieno pasmerktotojo kaklą įsprausdavo į medinį šiekštą, kad kankinamasis negalėtų paliesti galva žemės. Taip sukaustytus, nugabendavo juos toliau nuo žmonių, kad be reikalo nesigirdėtų širdį veriančių jų klyksmų, ir palikdavo plyname lauke surištomis rankomis ir kojomis, saulėkaitoje, be vandens ir maisto.

Kankinimas trukdavo keletą parų. Sustiprintos sargybos saugodavo prieigas, nes belaisvių giminaičiai galėjo mėginti išvaduoti juos, kol jie dar gyvi. Tačiau tokių mėginimų pasitaikydavo be galo retai, nes atviroje stepėje bet koks judėjimas greitai pastebimas. Ir jeigu vėliau pasiekdavo gandai, kad tas ir tas žuanžuanų paverstas mankurtu, tai net artimiausi giminaičiai nemėgindavo išgelbėti ar išpirkti jį, nes tai buvo ne kas kita kaip susigrąžinti ankstesniojo žmogaus iškamšą. […]

Daugumas tų, kuriuos palikdavo laukuose žiauriai kankintis, žūdavo nuo sarozekų saulės. Gyvi išlikdavo vienas ar du mankurtai iš penkių šešių. Žūdavo jie ne nuo alkio ar net ne nuo troškulio, o nuo nepakeliamų, nežmoniškų kančių, kurias kėlė džiūdama, gniauždama galvą žalia kupranugario oda. Pamažėl traukdamasi nuo kepinančios saulės spindulių, širi verždavo, spausdavo nuskustą vergo galvą, kaip geležinis lankas. Jau antrą parą nuskusti kankinių plaukai pradėdavo vėl augti.

Šiurkštūs ir tiesūs azijietiški plaukai kartais įaugdavo į žalią odą, o dažniausiai, neturėdam kur tiestis, užsiriesdavo ir susmigdavo galais į galvos odą, keldami dar didesnes kančias. Į kankinimų pabaigą visiškai aptemdavo protas. Tiktai į penktą parą žuanžuanai ateidavo patikrinti, ar kas iš belaisvių liko gyvas. Jeigu aptikdavo bent vieną iš kankinių gyvą, tikslą laikydavo pasiektu. Tokį pagirdydavo vandeniu, nuimdavo šiekštą ir pamažu sugrąžindavo jam jėgas, pastatydavo ant kojų. Tai ir būdavo vergas mankurtas, kuriam prievarta atimta atmintis ir kuris todėl labai brangus, vertas dešimties sveikų belaisvių. […]

Mankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo neprisimindavo vaikystės, tėvo nei motinos – žodžiu, nesuvokdavo savęs kaip žmogiškos būtybės. Praradęs savojo „aš“ supratimą, mankurtas ūkiniu požiūriu turėjo daug pranašumų. Jis buvo tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas. Jis niekada negalvojo apie pabėgimą. Kiekvienam vergvaldžiui baisiausias dalykas – vergo maištas. Kiekvienas vergas – potencialus maištininkas.

Mankurtas buvo vienintelė išimtis šia prasme – jam iš esmės buvo svetimi kėslai maištauti, neklausyti. Tokių troškimų jis neturėjo. Todėl nebuvo reikalo saugoti jį, laikyti sargybinius ir tuo labiau įtarinėti jį turint kokių slaptų ketinimų. Mankurtas kaip šuo pripažino tik savo šeimininkus. Su kitais jis nebendravo. […] Užtat pavestą užduotį atlikdavo aklai, uoliai, atkakliai.

Mankurtus paprastai versdavo dirbti pačius juodžiausius, sunkiausius darbus arba pristatydavo prie pačių grasiausių, labiausiai varginančių užsiėmimų, kuriems reikia bukaprotiškos kantrybės. Tik mankurtas galėdavo iškęsti vienatvėje, toli nuo žmonių, bekraštę sarozekų gūdūmą, kai jį palikdavo ilgam laikui prie besiganančių kupranugarių kaimenės. Jis vienas tokioje tolybėje atstodavo daugelį darbininkų. Pakakdavo tik aprūpinti jį maistu, ir tuomet jis be petraukos darbuodavosi sau žiemą vasrą, nepaklaikdamas nuo sulaukėjimo ir nesiskųsdamas dėl nepriteklių. Šeimininko paliepimas mankurtui būdavo viskas. O sau jis nieko nereikalavo, tik valgio ir skarmalų, kad nesušaltų stepėje…

Daug lengviau nukirsti belaisviui galvą ar kaip kitaip sužaloti, kad jis įsibaugintų, negu atimti iš žmogaus atmintį, sunaikinti jo protą, išrauti pačias šaknis to, kas glūdi jame iki paskutinio atodūsio, kas visą gyvenimą yra vienintelis jo turtas, išnykstantis kartu su juo ir neprieinamas kitiems. Tačiau klajokliai žuanžuanai, atsinešę iš savo istorijos tamsybių pačią žiauriausią barbarystės atmainą, pasikėsino ir į tą šventą žmogaus esmę. Jie išrado būdą atimti iš vergų jų gyvą atmintį ir tuo padaryti žmogaus prigimčiai pačią žiauriausią iš įsivaizduojamų piktadarybių.“

Čingizas Aitmatovas,
ištr. iš knygos „Ilga kaip šimtmečiai diena“

Patiko? Pasidalinkite!