Atėjo metas kalbėti tiesiai. Prieš kurį laiką tą jau pamėgino nemandagus politikas Andrius Vyšniauskas, savanoriškai budėjęs nelaimės vietose. Apie žmogaus teisę nemirti. Dabar kreipėsi neiškentusi mūsų abejingumo gerbiama bendrosios praktikos slaugytoja Laima Baršauskienė tiesiog atsišaukimu “Tėvų žudikai”
(žr. lrt).
Išties, pliurpalinskams vertėtų pamatyti, “kaip atrodo žmogus gulintis reanimacijos lovoje, prijungtas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato, kada jam į šlapimo pūslę įvestas kateteris, nupunktuota centrinė vena, kai eina trys laideliai iki monitoriaus, kad galima būtų matyti, koks jo kraujospūdis, temperatūra ir deguonies įsotinimas. Jis visas apkarstytas vamzdeliais, šlangelėmis, guli nuogas, neretai ir su sauskelnėmis, — tai neatrodo panašu nė kiek į “laisvą žmogų”. Su vamzdžiu trachėjoje, kuriuo, jei situacija jau prasta, gabalais siurbiami plaučiai pavirtę į baisią masę…”
Tai iš fronto linijos, ne briefingas. Išklausyti šį tekstą privaloma tvarka reiktų visokiems pliuškiams antivakceriams bei politiniams spekuliantėliams. Juk esama ir tokio nukvakimo, kai gandonešių afektuotieji ne tik varo antivisuomeninę agitaciją “nesiskiepyk!” , bet net užpuola skiepytojus. Kokie priešai jiems moka?
Premjerė I.Šimonytė ir kiti vadovai, neturintys diktato galių, jau yra aprašę atvejus, kai jaunesnioji psichiškai infekuotųjų karta atkalbinėja, net draudžia skiepytis savo seniems tėvams. Arba šie prašo vaikų leidimo! Vaikeliai, aš dar norėčiau pagyventi… gal pasiskiepyčiau…
Apie tokį šeimos jausmą ir maršą reiktų skelbti viešai. “Štai žmonės, kuriems jų tėvai per ilgai gyvena”. Pavardėmis.
O greitesnio išmirimo agitatoriais teužsiima Seimas. Per Baudžiamojo kodekso pataisas. Kare kaip kare.
Kol dar vis neišrastas skiepas nuo durnumo. Lietuvoje kitaip neišsiversime.
Koks nuosirdus rupestis laisvos Lietuvos laisvais zmonemis, kokia pastoviai gili ir nuosekli pagarba zmogui – uzima kvapa. Pamenu viena savo susitikima Seimo vado kabinete su tautos rupintojeliu (dar tik isibegejancio sveikatos sistemos naikinimo laikotarpiu) vienas ant vieno, pokalbis vyko apie SAM ir VLK veikima teises aktais pries paciento interesa ir teise gauti savalaike ir kokybiska sveikatos prieziura – labiau nuobodziaujancio (nuo temos apie neturejusias ivykti zmoniu mirtis del tokias iseitis nustaciusiu teises aktu vykdymo) pasnekovo nesu maciusi. O cia staiga, jau baigiant galutinai pribaigti sveikatos sektoriu (reforma) toks dvasios virsmas – galingas rupestis dar uzsilikusiais gyvuju tarpe, kad net baudziamojo kodekso prireike…