Iš valdančiųjų į opoziciją –tai skaudu. Be ironijos. Daugumai, taipgi dabartinei, derėtų suprasti šią psichologinę problemą.

Bet ir opozicija neturėtų nuo pirmos dienos kerštauti už pralaimėjimą rinkimuose. Padarysime jums gyvenimą kuo sunkesnį, greičiau subyrėsite.

​Galėčiau dalintis memuarais nuo 1990 m. kovo 11-osios ir 12-osios. Kai buvome, kaip mėgstama mitologizuoti, labai vieningi.

​Kai buvo siūloma „nesiskaldyti“ į laimėjusius ir pralaimėjusius, siūloma pirmiausiai priimti pastarųjų improvizuotą „vienybės manifestą“, o ką tik išrinktas AT pirmininkas, aukščiausias valstybės pareigūnas buvo puolamas čia pat posėdžių salėje dėl nesureguliuotos veido išraiškos.

​Buvę reguliuotojai visad natūraliai nori ir toliau reguliuoti, o jei kas nors vyksta ne taip, kaip jie nori, skundžiasi stoka demokratijos. Opozicijos diktatūra būtų ta demokratija.

Turime daug politologų, galėtų parašyti istorinių ir einamųjų studijų šia tema. Vis dėlto 30 metų bagažas. Tam tikra posovietinio politinio gyvenimo – pakeliui į demokratiją – mokykla.

Dar neatėjome prie brandos lygmens. Nelygis!

Dauguma galėtų rodyti pavyzdį. Dėl kai kurių numatomų sprendimų pasitarti iš anksto su opozicija – suprantama, be veto teisės ir nebūtinai posėdžių salėje. Kad ir ankštame seimelio koridoriuje judėtume pirmyn be muštynių ir viešai nesiplūsdami.

​Ir brandesnė opozicija galėtų pasiderinti siūlymus užuot eksperimentavusi – tegu anie tik išdrįsta nepriimti!

​Sudrebinsim dangų ir žemę, kaupsime bokso kovos taškus. Ė, kas ten vadovauja Aukščiausiajai Tarybai arba Seimui? Kodėl jie neteisingai balsuoja? Tai pirmininkas(ė) nesusitvarko. Prie sovietų tokių problemų nebuvo. Avanti, populi!

​Tarsi šalis neturėtų nacionalinių išlikimo problemų, kurių imtis reikia nedelsiant, negaištant ir nesikamuojant žodinėse peštynėse.

​Siūlau Seimui kitokį stilių. Į naują kultūrą.

Patiko? Pasidalinkite!