Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netyla diskusijos dėl to, kaip Lietuvai derėtų spręsti santykių su Baltarusija klausimą. Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys teigia, kad problemas su Minsku reikia spręsti per JAV ar kitus tarptautinius partnerius taikant Baltarusijai griežtesnes sankcijas. Tuo metu partijos „Nemuno aušra” pirmininkas Remigijus Žemaitaitis ragina Lietuvą išdrįsti kalbėtis tiesiogiai su Baltarusijos valdžia. Ir visgi, žvelgiant tiek iš teisinės, tiek iš geopolitikos perspektyvos, būtent pastaroji pozicija atrodo tvirčiau pagrįsta ir labiau atitinkanti Lietuvos nacionalinius interesus.
Pirmiausia, Lietuva yra suvereni valstybė (taip viešai deklaruojama). Pagal tarptautinės teisės principus (Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnis), valstybės turi teisę pačios spręsti savo užsienio politikos klausimus. Nė viena šalis, net ir sąjungininkė, neturi monopolio kalbėti už Lietuvą. Kai mūsų atstovai bando tarpininkauti per Vašingtoną, tai siunčia signalą, kad neturime pakankamai pasitikėjimo savo diplomatija.
Tiesioginis kontaktas su Baltarusija nereiškia pritarimo jos politikos veiksmams – tai tiesiog elementarus žingsnis siekiant ginti savo piliečių, verslo ir saugumo interesus.
Europa jau matė, kur veda izoliacijos politika. Kai Lietuva nutraukia bet kokį tiesioginį bendravimą, Minskas ieško alternatyvų – Maskvoje ar Pekine. Tuo metu mes prarandame galimybę bent minimaliai daryti įtaką situacijai pasienyje, migracijos srautams ar ekonominiams santykiams.
Latvija ir Vokietija, nors ir laikosi griežtos linijos dėl žmogaus teisių, vis tiek palaiko kontaktus su Baltarusija, kad spręstų praktinius klausimus. Toks požiūris yra ne silpnumo, o brandžios diplomatijos ženklas.
Pagal Europos Sąjungos teisę, sankcijos Baltarusijos pareigūnams nereiškia visiško politinio ar techninio dialogo draudimo. Leidžiama kalbėtis dėl humanitarinių, saugumo ar pasienio klausimų. Tad Žemaitaičio siūlymas neatitinka jokio draudimo – priešingai, jis siūlo naudotis tomis teisinėmis galimybėmis, kurias ES pati numato.
SN inf.
Lietuvos aukščiausi dilomatai visai bė galvų. Jie tik sugeba kranksėti, kad reikia karo.
Jau laikas Lietuvos diplomatijai išeiti iš ,,kudikystės” amžiaus. Laikas suprasti, kad Lietuvos liaudis prieš 35 m. išsikovojo nepriklausomybę. Dabar atrodo, kad mūsų aukščiausi diplomatai nori labai pigiai prarasti nepriklausomybės dovaną.
Jie darys taip, kaip jiems liepia šeimininkas.