Vis dažniau, klausydamas lietuviškai-angliškai „šprekinančio“ radijo – kasausi žilą pakaušį. Apsimesdamas, kad nesuprantu „Kam tos propagandinės nesąmonės reikalingos“. Traškanti ir birbianti dėžutė su apskritomis rankenėlėmis, vis įkyriau varo tokį niekalą, kad nereaguoti, visko išraiškingai neapibendrinus – nėra sveikatos.

Taigi, rytinę kavą pliumpindamas, girdžiu kažkokios jaunos profesorės mokslišką postringavimą: „Apie Korona viruso gydymą Indijoje – indiškai“. Apie tenykštės valdžios priemones ir tenykščio karantino pasekmes. Apie problemas sugrįžtant į namus, iš kaimų į miestus išvykusių uždarbiauti indusų. Dvidešimt vienos dienos karantinas – ne juokas. Kol žmogelis du šimtus kilometrų pėsčiomis parpėdins į namus. Kol dvi savaites, stovykloje prie savo kaimo, atkentės priverstinį karantiną, – jam jau vėl reikės eiti atgal į darbą. Tuos pačius du šimtus kilometrų. Čia pas mus, dėl civilizuoto neūkiškumo, traukiniai ir autobusai „vežioja orą“… O ten, kur žmonės garbina Budą – visai kiti poreikiai ir kultūriniai standartai.

Mums gerai žinomoje Indijoje, nuo Korono viruso, civilizuoti ponai gydosi standartiškai. Indogripeksais, antibiotikais ir kitais pirktiniais vaistais. O paprastai Indijos liaudžiai – gyvenančiai medžiuose ir iš šiaudų sumaišytų su moliu drėbtose pašiūrėse – siūloma gerti šventų karvių šventą šlapimą (tipo biomižalą). Rankas plaunant, – natūraliu ūkišku muilu, pagamintų iš šventų kobrų išnarų. Kadangi, paprasti Lietuvos lietuviai (dėl bažnytininkų aplaidaus neapsižiūrėjimo), šventų karvių kol kas dar neturi, o atvežtos iš Indijos importinių karvių „sulos“, valdžiai atkatus mokantys vietiniai komersantai, į Lietuvos vaistines pristatinėti neskuba. Todėl, susitelkus į bendrą susitelkimą, kibirais gerdami lietuvišką Anykščių „Obuoliavą“, užsibarikadavę namuose-pilyse, turime dar šiek tiek pakentėti. Gal pusę metų, gal metus. Kol dangus užgrius, kol pagysime patys, arba kol „rūpestingoji valdžia“, gydymo įstaigoje išmes iš lovos:

Radviliškio ligoninėje – mirtis iškritus iš lovos. Ar tikrai?

Oriam rizikos grupės kontingentui, prie lovų dėti pagalvių – niekas nesiruošia. Geriausiu atveju – nupirks baltas tapkes. Taip kaip moksleiviams nupirko kompiuterius – žaidimams namuose. Paskui jiems bus išduoti pilnaverčiai mokslo baigimo pažymėjimai, ir… ponų žąsų ganytojų armija papilnės naujais diplomuotais savanoriais-baudžiauninkais.

Gėda pripažinti, bet krikščioniui demokratui meraujant… Mano gimtojo miesto ligoninėje, smurtinės senolių savižudybės (iškrentant iš lovos) – tampa nebaudžiama sportine atrakcija. Iš pradžių 72 metų vyras. Paskui 91 metų bobutė… Jo-majo. Tarybinės „okupacijos“ laikais, tokių antihumaniškų aktų tikrai nebuvo. Sulaukėm laukinės kapitalizacijos… O lavonais atsikratoma – standartiškai. Iš ligoninės į ligoninę… Galus į vandenį ir kaltų nėra. „Vyras į Šiaulių ligoninę buvo atvežtas be rūbų, buvo labai traumuotas: pamušta kairė akis, suknežinta nosis“. (Ne iš alaus baro, ne iš muštynių prie „Gaivos“ restorano – o iš Radviliškio ligoninės!).

Tie kas turi sveikatos priešintis smurtautojams, – be liudininkų gauna (nepagalvokite, kad antrą pagalbą) į akį. Jei ne gerais darbais, tai nors blogais, stengiamės sublizgėti visoje Lietuvoje. Tie, kas neužsilenkia nuo korona viruso – randami iškritę iš lovos, su smurto žymėmis. Tokio negarbingo garbingų žmonių likimo nei prieš Velymkas, nei po Velykų, nelinkiu niekam. Kai miesto meras ir ligoninės vyr. gydytojas – priklauso tai pačiai partijai… Šimtamečiams medžiams ir pensijinio amžiaus bočeliams – „Šakių rajonas“. Kiekvienoje troboje – kitokie pyragai.

Ačiū komerciniam dievui, – jau yra užregistruotas Seimo nario agropasiūlymas: „Kitų metų biudžeto išlaidas papildyti dar vienu punktu“… Tai yra, kiekvienoje savivaldybėje, prie kiekvienų bažnytinių maldos namų, primūryti šventų gyvulių eksperimentinius ūkius – ekstremalioms situacijoms – visuomenės sveikatingumo tikslais. Nėra pasaulyje tokios pandemijos, iš kurios apsukrūs lietuviai nesugebėtų pasidaryti švento vaško.

Todėl. Siūlau. Seime, arba prie religinės tikinčiųjų ir valdžia pasitikinčiųjų asociacijos, kuo skubiau sudaryti komisiją. Kad bendromis pastangomis išrinkti, visos tautos garbinamą šventą gyvulį. Arklį, arba kraliką (laukiami ir skaitytojų argumentuoti pasiūlymai). Vienas – stiprus ir kantrus. Aria kol nugriūna. Kitas – kailinis-mėsinis. Šilta kepurė, skani mėsa ir aktyviai dauginasi. Tarp kitko, gydytis natūraliomis švento triušio šventų spiriukų spirulinomis – labai patogu. Vienas-du žirniukai – užgeriami stikline negazuoto vandens.

Patiko? Pasidalinkite!