Patiko? Pasidalinkite!

Gyvename pasaulinės globalios koronaaferos laikais. Viešoje erdvėje ir tarpusavio bendravime tenka girdėti daug visokių minčių, nuomonių ir pasisakymų šiuo klausimu.

Visi mes žmonės ir visi matome tiek, kiek mūsų matymo ir mąstymo galimybės mums leidžia. Vieni gali žiūrėti aplinkui, į viršų, į apačią ir daryti išvadas (nebūtinai teisingas, bet bent jau tokiems žmonėms galima parodyti reiškinį, paaiškinti jo prigimtį ir jie tai pamatę supras). Kiti iki pat kaklo yra įlindę į televiziją, oficialią žiniasklaidą, kokius nors socialinius tinklus ir mato tik tiek, kiek šie rodytojai jiems suteikia galimybes pamatyti (paskelbia melagiena arba įtraukia į prioritetinių žinių sąrašą).

Su tais vargšais paprastučiais nelaimėliais yra panašiai kaip netyčia paslydęs žmogus įkristų į lauko išvietę. Paskendęs iki kaklo išmatose, jis stebėtų pasaulį tik per viršuje esančią mažą skylę, kurią periodiškai užimtų didelė eilinio „Influencerio“ arba „Influencerės“ subinė ir jam iš jos būtų nuleidžiami vis nauji, modernaus gyvenimo išstenėjimai.

Būtent visi tie iki kaklo feisbuke arba instagrame nuskendę žmogeliai teisina ir gina pasaulinę koronaaferą.

Šį savo trumpą tekstuką skiriu ne šiems „iki kaklo sėdintiems“, o tiems, kas dar turi galimybę apsižvalgyti aplinkui ir padaryti teisingas išvadas.

Viename kaime teko bendrauti su labai geru kaimo vyruku. Kartu žvejojom. Žvejybos metu iškyla visokios temos. Viena iš jų buvo apie tai kaip skerdžia gyvulius kaime. Žmogus ramiai pasakojo savo patirtį ir man įstrigo viena šio pasakojimo dalis apie jo pirmą paskerstą ožką.

Jis buvo paauglys. Tėvas buvo išvykęs kelioms savaitėms ir dėl kažkokių priežasčių reikėjo greitai papjauti ožką. Mama prašė kaimynų, bet niekas nesutiko, tada ji kreipėsi į sūnų. Man įstrigo jo užsidegusios akys, kai jis apie tai pasakojo. Jis sakė:

„Aš seniai nekenčiau tos ožkos, todėl kai tik mama man leido ją nudėti, aš su tokiu malonumu tą bjaurybę paskerdžiau, kad iki šiol gera prisiminti“.

Žiūrėjau į jį ir negalėjau suprasti, ar jis rimtai, ar tiesiog čia toks nevykęs kaimietiškas juokelis? Bet vėliau supratau, kad jis nejuokauja. Kai kurie žmonės tik ir laukia autoritetingo leidimo daryti ką nors tokio, ko jie niekada nepadarytų patys. Yra daug tyrimų apie tai, kaip autoritetingą leidimą gavę vidutinių gebėjimų ir šiaip gyvenime pilki ir niekuo neišsiskiriantys žmogeliai pradeda tyčiotis iš savo gentainių. Garsiausias yra Milgramo eksperimentas (kurį atliko Stanley Milgramas Jeilio Universitete), kuriame 65 procentai eksperimente dalyvavusių žmonių (imuniteto banda) be sąžinės graužaties kankino kitus žmones elektros smūgiais, nes jiems buvo duotas autoritetingas leidimas. Ir tik nedaugelis atsisakydavo arba simuliuodavo.

Dabar pažvelkite į tai, kas darosi aplink mus. Visiškai pilkiems žmogeliams suteikta beveik neribota teisė kankinti kitus žmones taip, kaip jų liguista fantazija nušviečia. Nori – antsnukius uždeda, nori – namų arešte uždaro, nori – nuolat testuoja per išangę (kaip Kinijoje), visokius neišbandytus skysčius verčia į save ir savo vaikus leistis. Įsivaizduokite šiuolaikinį vidutinį biurokratą, kurio visas gyvenimas yra tylus visuomeninių pinigų įsisavinimas. Pavyzdžiui, koks nevykėlis meras, nesugebantis nei vienoje šeimoje išsilaikyti ir turintis mokėti jaunai šliundrai milžiniškus pinigus (iš mokesčių mokėtojų pinigų), kad ji tenkintų seno pierniko vystančius poreikius. Jis visą gyvenimėlį buvo niekas – fondų ir mokesčių mokėtojų pinigų parazitas. Jo karjeros viršūnė buvo nieko nereiškiantis ministeris ir va – dabar miesto šiukšlių surinkėjų vadas. O čia jam suteikiama ciesoriaus teisė elgtis su žmonėmis taip, kaip tik jam sušviečia pagal jo nuotaiką. Arba kokia nevykėlė buhalterė, kurios bergždžias gyvenimas eina į pabaigą ir kuri nieko doro nei sukūrė, nei po savęs paliko. Ir dabar tokiems nevykėliams yra suteiktas leidimas tapti visų jų valdžioje esančių žmonių likimo valdovais. Nuo tokios valdžios bet kurio vidutinioko sąmonė aptemsta, nes iki tol jam reikėdavo nuolatos drebėti įspraustam į labai aiškius įstatymo ir kontroliuojančių institucijų rėmus. Dabar jie dievai, kurių veiksmų neriboja beveik niekas.

Šiaip kovidoafera – tai labai preciziškai paruoštas projektas. Bet kaip ir kiekvienas sudėtingas daiktas, jis neveikia, jeigu nors viena dalis užstringa. Pats kovidoaferos sėkmės variklis buvo žmonių baimė, kuri turėjo būti paremta masinėmis nereikalingų žmonių mirtimis, pajungus juos prie dirbtino kvėpavimo aparatų. Toks buvo pirminis kovido „gydymo“ algoritmas. Patys akli vykdytojai (beveik visų lygių, įskaitant ir vyriausybes) turėjo būti įsitikinę, kad jie daro gerą darbą, o žmonės masiškai miršta dėl BAISAAAUS VYRUSO. Bet kai šis žudymo mechanizmas tapo paviešintas, netgi paskutiniai niekšai biurokratėliai išsigando, nes suprato, jog tampa siaubingo nusikaltimo bendrininkais. Masinis dirbtinio kvėpavimo aparatų pirkimas ir naudojimas akimirksniu buvo sustabdytas. Kovidoafera neišdegė. Bet mechanizmas jau paleistas. Valdžią ir lengvus pinigus pajautusios biurokratinės žiurkės visame pasaulyje visiškai netrokšta atsisakyti to, ko paragavo. Jiems visiškai nesvarbu, kad sumanymas buvo visai kitoks ir tai, ką jie daro, yra tiesiog saviveikla.

Tikri kovidoaferos sumanytojai visais būdais signalizuoja apie atsitraukimą, bet kvaila pilkų žmogelių kariauna jau nebegirdi.

Pavyzdžiui, ar jūs žinote, kad PSO (pasaulinė sveikatos organizacija) NEREKOMENDAVO ir netgi primygtinai įspėjo nemaišyti vakcinų? Bet argi naujiesiems dievams dabar tai svarbu? Svarbu, kad leido pradėti, o toliau – ačiū, mes patys nuspręsime, kas gerai, o kas ne.

O ar girdėjote apie tai, kad tos pačios PSO generalinis direktorius kreipėsi į pasaulio valstybes įvesti moratoriumą trečiai vakcinos dozei? Į skonį įsijautę biurokratai ir to „neišgirdo“.

Viskas. Jiems autoritetų nebėra. Jeigu tos srities specialistai muša varpais, jog negalima to daryti – nieko baisaus. Nebrangiai galima pasamdyti kokius „duomenų mokslininkus“, arba niekšo geną savyje turinčius šeimos gydytojus, kurie pasakys, jog ribojimai ir masinis neištirtos vakcinos naudojimas yra VIENINTELIS IŠSIGELBĖJIMAS NUO „artėjančios katastrofos“. Jie, kaip nepasotinami narkomanai, trokšta tik vieno – kuo ilgiau būti netikėtai juos ištikusioje neribotos valdžios ir pinigų orgijoje.

P.S. Vienintelė mūsų išeitis – netikėti jų skleidžiamu melu, visais būdais asmeniškai sabotuoti jų niekšingą politiką, palaikyti finansiškai ir kitais būdais tuos, kas nebijo viešai skleisti informaciją ir protestuoti. Laikas yra mūsų, o ne jų pusėje, todėl jie taip bepročiauja, bandydami kuo greičiau išprievartauti kuo didesnę žmonių dalį, kvailai manydami, jog tai juos išgelbės. Jeigu mūsų valdžios apakinti infantilai ir blondinės nesusiprotės ir neatsipeikės (kuo aš labai abejoju), labai greitai matysime jų tarpe baisių dalykų. Lietuvos pasienyje kraujas jau pralietas, o kraujas visada reikalauja atpildo. Kitaip nebūna…

Su meile ir brolišku rūpesčiu

Vladimiras Troščenka


Patiko? Pasidalinkite!