Turbūt girdėjote apie tokią Velykų salą. Apie ją greičiausiai girdėjote dėl to, kad ten stovi monumentalios 10-ies metrų aukščio žmogų primenančios statulos, keliančios mokslininkams daug klausimų.

Bet šį kartą ne apie jas. O apie pačius salos gyventojus.

Manoma, kad jie atsikraustė į salą iš rytinės Polinezijos maždaug 400-aisiais mūsų eros metais. Atsikraustyti nebuvo taip paprasta kaip dabar – sala nuo artimiausios „žemės“ nutolusi bene 2000 km, o nuo Čilės 3500 km. Pati sala yra vulkaninės kilmės, nedidelė – maždaug 24 x 12 km ploto. Vietiniai gyventojai ją vadino „Rapa Nui“.

Kadaise joje plytėjo ištisi miškų plotai – sakoma, kad saloje augo 16 000 000 milžiniškų palmių. Tai buvo nuostabaus grožio gamtos kampelis. Kadaise. Kol į salą neatsikraustė žmogus. O ko reikia žmogui? Ugnies šilumai palaikyti, įrankių, laivų, kanojų žuviai gaudyti ir plaukioti po bekraščius vandenis… Reikėjo priemonių ir milžiniškoms statuloms pastatyti. Iš ko visa tai pasigaminti? Iš medienos. Tiksliau, iš ten augusių palmių.

Žmonių daugėjo. Populiacija augo. Poreikiai taip pat augo.

Žmonės tarsi prarado nuovoką ir pradėjo kirsti šaką, ant kurios patys sėdi. Miško plotų mažėjo. Prie viso to prisidėjo kartu su gyventojais kanojomis atplaukusios žiurkės, ėdančios palmių riešutus ir šaknis bei neleidžiančios ataugti miškui. Viskas baigėsi tuo, kad buvo nukirsta paskutinė palmė. Įdomu, ką jie galvojo kirsdami paskutinį saloje likusį medį?.. Ar jie suprato ką daro ir kuo tai baigsis?.. Šalies gyventojai prarado patį svarbiausią salos resursą – medį.

O viskas baigėsi ekologine katastrofa. Nes gamtoje viskas susiję. Iškirtus medžius, saloje dingo visos vietinių paukščių ir gyvūnų rūšys. Visos pakrančių žuvys buvo išgaudytos. Prasidėjo sausra. Žemė erodavo, o vėjas išnešiojo visą derlingos žemės sluoksnį. Užsiauginti maisto nebebuvo įmanoma. Žmonių saloje buvo per daug, o išteklių – per mažai. Pasistatyti valčių jie nebegalėjo, išplaukti iš salos irgi. Prasidėjo tarpusavio karai, badas ir galiausiai kanibalizmas.

Žmonės sunaikino visą salos augmeniją ir patys save. Kai europiečiai 1700 metais „atrado“ salą, joje nebebuvo likusio nei vieno medžio. Atplaukę jie pamatė liūdną vaizdelį ir likusius kelis vietinius gyventojus, kurie mirė dėl atvykėlių atneštų ligų. Kaip įvyko ši katastrofa? Negi žmonės buvo tokie kvaili ir patys nesuprato ką daro?

Žinoma, katastrofa įvyko ne staiga, o per keletą kartų, dėl to jaunesni žmonės nematė salos tokios, kokia ji buvo prieš tai, o tuo pačiu ir pavojaus bei ateinančios grėsmės. Valdančioji klasė, bijodama prarasti darbus, nekreipė dėmesio į senolių perspėjimus ir kirto mišką toliau. Kvailumas ir godumas pražudė šią civilizaciją.

Tai gyvas pavyzdys to, kas laukia mūsų, jeigu gyvensime tik šia diena ir negalvosime apie ateitį. Jeigu švaistysime gamtos resursus. Juk mūsų daugėja. O Žemė turi ribas. Ištekliai irgi.

Sustokime ir pasimokykime iš žmonijos praeities klaidų. Kad mūsų neištiktų Velykų salos likimas…

Eglė Jūrėnaitė

Patiko? Pasidalinkite!