Patiko? Pasidalinkite!

Koks jausmas lydi žmogų nuo pirmųjų sąmoningų žingsnių iki pat mirties?..

Dabar sustokite akimirkai ir nebeskaitykite toliau. Paimkite popieriaus lapelį ir užrašykite. Manau, daugelis užrašėte „meilė“, „draugystė“, „pareiga“. Taip, tai gražūs žmogaus gyvenimo palydovai, bet jie – ateinantys ir praeinantys.

Tačiau yra vienas jausmas, kuris nedingsta niekur. Kaip baisi erkė, jis kiekvieną dieną siurbia dvasinį „kraują“ ir verčia žvilgčioti per petį. Tai baimės jausmas. Tik žmogutis žengė pirmus žingsnius ir prasideda: „Nelipk – nukrisi, nevalgysi košės – neužaugsi, neklausysi mamos – ragana pasiims, neik iš kiemo – pedofilas pagaus, nesimokysi – „buduliu“ būsi, nedirbsi – bomžu tapsi, nesukursi šeimos – vaikų neturėsi, niekas senatvėje stilinės vandens nepaduos, gyvensi be meilužės – meilužio – „kvanka“ būsi, o jei neturėsi pinigų, giminių, draugų – numirus pakiš po velėna be „grabo ir vainiko“ – valdiškai.“

Taip ir gyvename nuolatiniame gąsdinime, o su kiekviena epocha atsiranda vis naujų ir baisesnių gąsdinimų už jau buvusius. Jei neskirsime 2% karui – tanko nenusipirksime, priešai užpuls. Jei „Sputniką“ užpirksime – lietuviai Rusijos himną rytais dainuoti pradės, vakcinos paso neturėsi – kavą gersi atsisėdęs ant bordiūro. Jei į ES sostinę nuvažiuos netekėjusi pana, o ne aukštas gražus vyras – valdžios Olimpe įvyks pilietinis karas. O koks siaubas bus, jei tautos išrinkta valdžia patvirtins Stambulo konvenciją!

Tada tikriausiai gėjai tą patiklią tautą „išgvaltavos“, o patriotai gėjams Baltramiejaus naktį surengs. Tačiau už visa tai baisiau: jei nešokinėsi – į gėjų pavirsi. O ką daryti tam, kuris iki kaulų smegenų yra tradicinis, bet nepašoka? Juk ne visi tokie sportiški kaip Petriukas. Negi nepašokantiems nuo žemės bus kaip pas kaimynus – „кто не скачет тот „москаль“ ir į liepsnojančius profsąjungos rūmus… Dar reikia gerai pagalvoti, kas baisiau: ar pavirsti į… ar būti sudegintam kaip…

Negana to, prisidėjo gąsdinimai pagal profesijas. Vairuotojus pradėjo gąsdinti: jei savaitgalį sėdėsi savo kabinoje, neisi į viešbutį su knarkiančiu kolega miegoti – į vergą pavirsi. Kad pasijustum tikresniu Spartako epochos vergu, už miegojimą savo lovoje – baudą gausi. O jei kas keturias savaites namo nekeliausi – iš kabinos išmes ir niekam nerūpės, kad žmogui reikia kreditą mokėti, šeimą maitinti. Gausi iš vergovės išlaisvinantį raštą, ubago terbą ir – pirmyn namo. Pabučiavai gimtinės slenkstį – ir vėl atgal, o namie alkani vaikai verkia, bankas iš varžytinių kaip ne vergo, bet vergiškai gyvenančią žmoną parduoda. O kokį sykį grįžęs realiai pamatysi vaizdelį pagal Juliaus Janonio eiles:

„Ar tu matei,

Kaip, grįžęs iš dirbtuvės

Namo, šeimynos tėvas rado

Vaikus, numirusius iš bado…“

Manau, kiekvienas žmogus gali dar „N“ gąsdinimų įvardyti. Visiems jiems surašyti ir jaučio odos nepakaks. Gąsdinimai tampa mada ir net privaloma kasdiene norma. Be gąsdinimo – kaip be duonos kasdienės. Šios naujos mados įtakoje prisimenu nedidelį siužetą iš linksmo vaidinimo „detektyvas, detektyvas, detektyvas…“

O kur meilė..? Tikrai, kur ta paprasta, kasdienė ramybė, meilė?.. Kada pagaliau žmogui ryte atsikėlus nereikės bijoti rusų puolimo, gėjų vėliavų ant kaimyno tvoros, baudų už tai, kad miegi mažoje, bet savo lovoje, kad dirbi tiek, kiek tau reikia, kad išgyventum, kad leistų pasirinkti tą vakciną, kurią nori ir t.t. Kada baigsis tie nuolatiniai vieši, skambūs gąsdinimai?..

Pažįstu vieną porą. Kiek juos sutinku, jie visada laimingi, šypsosi, sveikinasi maloniai. Kartą paklausiau, kame slypi jų ramybė ir laiminga šypsena? Jie šypsodamiesi ir sako:

-Paprastame paprastume… Per televizorių pasižiūrime tik orus, pažintines laidas, spaudoje skaitome tik kulinarinį, sodininkų skyrelį ir apie keliones. Stengiamės nieko daugiau nematyti, neklausyti, nediskutuoti, kapstytis savo darželyje ir su anūkais smėlio dėžėje stumdyti vaikiškas mašinėles.

Pažiūriu į juos ir pavydžiu. Jie laimingi, nes yra solidaus amžiaus senjorai ir tiesiog nebeturi nei laiko, nei sveikatos gyventi mūsų kasdienėmis baimėmis. Negi dabar, kad būtum laimingu ir nieko nebijotum, reikia nustoti klausytis (žinių), skaityti, kalbėti ir belieka smėlio dėžutėje stumdyti vaikiškas mašinėles?..

Arūnas

 


Patiko? Pasidalinkite!