Patiko? Pasidalinkite!

Eidamas į Vingio parką per Geležinio vilko gatvę kertančią požeminę perėją, neseniai* pamačiau labai įdomų vaizdą – ant sienos nupiešta išbraukta ES vėliava, kuriai iš šonų užrašyti lozungai: „Laisvę Lietuvai nuo ES‘SSR. Mes už išstojimą iš ES. Mes už nepriklausomą Lietuvą.“ ir „Neteisėtai patekom į SSSR. Neteisėtai patekom į ES. ES referendumas neteisėtas.“

Iš karto supratau, kad man prieš akis – Vilniuje vykstančių „vėliavų karų“ tąsa. Ir kadangi nesu nei ES, nei Lietuvos narystės joje gerbėjas, neslėpsiu, kad šis vaizdas mane veikiau maloniai, nei nemaloniai, nustebino: vis dėlto, pamačiau konkretų, prieš esamą tikrovę protestuojantį politinį grafitį, o ne kokį tai „Solomon“, „Vilnius riot squad“ ar pan. beprasmę keverzonę…

Nepaisant to, negaliu nesukritikuoti to, ką šioje akcijoje laikau esant giliai klaidinga: aliuziją į tariamas paraleles tarp ES ir Tarybų Sąjungos… Ir tai noriu sukritikuoti ne dėl to, kad ginčiau ES. Priešingai: noriu tai sukritikuoti, nes ginu TSRS.

Paklausite, kodėl ir kaip? Atsakau.

Pirma – man puikiai suprantama, kad aptariamojo politinio grafičio autoriai, kaip, beje, ir dauguma Lietuvos „antisistemininkų“, veikiausiai yra dešinieji nacionalistai, dabar tiek ES, tiek apskritai Vakaruose plintančiose tendencijose (turiu omeny vadinamąjį multikultūralizmą, toleranciją, LGBT ir pan.) įžvelgiantys tariamas marksizmo / komunizmo, kaip absoliutaus, kadaise per TSRS besireiškusio blogio, apraiškas.

Ir antra: pats pasisakydamas ir prieš minėtąsias tendencijas, ir prieš ES apskritai, taipogi puikiai suprantu, o tiksliau – žinau – kad jos su marksizmu / komunizmu ir, atitinkamai, su Tarybų Sąjunga, neturi nieko bendro. Be to, nei kiek neslėpsiu, kad, būdamas ES priešininku, kartu laikau save TSRS šalininku, t. y., mano įsitikinimu, ir Tarybų Sąjunga, ir komunizmas apskritai, kaip pasaulinis-istorinis reiškinys, buvo iš esmės teigiamas dalykas. Dar daugiau: neabejoju, kad, be TSRS palikimo, išeities iš to akligatvio, kuriame XXI amžiuje atsidūrė žmonija, būti negali.

Štai iš tokių pozicijų norėčiau sukritikuoti grafityje naudojamą „ES‘SSR“, populiariau žinomą kaip „EUSSR“, idėją. Ir tai padarysiu, paliesdamas kelis pamatinius momentus, parodančius, kad ES ir TSRS skiriasi ne tiek forma, kiek pačiu savo turiniu, pačia savo esme – ekonomine, socialine-politine, kultūrine-dorovine, istorine-egzistencine.

Ekonomika. ES remiasi kapitalistine ūkio sankloda ir atitinkamais santykiais: joje susiformavusi visuomenė, kurios viršūnėje – sluoksnis kapitalo savininkų, kurių rankose koncentruojasi vis didesni ir didesni, svetimo darbo jėgos jiems sukraunami turtai. Svarbiausi pramonės ir aukštųjų technologijų centrai, taipogi, koncentruojasi Vakarų Europos kraštuose (ES centre), kol Rytų Europoje (ES periferijoje) lieka antrarūšė ekonominė veikla, o gyventojai virsta pigia darbo jėga vakariečių kapitalui. Tarybų Sąjungoje, tuo tarpu, veikė planinis socialistinis ūkis, kuriame visas produktas atitekdavo visuomenei – ar per valstybę, ar per darbo kolektyvus. Sluoksnio, nuosavybės teise pasiimančio svetimo darbo vaisius, TSRS ne tik nebuvo, bet negalėjo būti. Materialinė-techninė bazė tolygiai vystyta visose respublikose, kurių piliečiai galėdavo dirbti, uždirbti ir oriai gyventi savuose kraštuose.

Vidaus politika. ES pirmiausiai aptarnauja transnacionalinio finansinio elito (tiek korporacijų, tiek PB, TVF ir pan. įstaigų) interesus, tuo tarpu per paskutinius 30 metų, pokario laikotarpiu Vakarų Europoje susiformavusios socialinių garantijų sistemos virsta vien nuo turtuolių stalo vargšams metamais trupiniais, o švietimas bei sveikatos apsauga – komercinėmis paslaugomis; tiek ES valstybės, tiek jų piliečiai prasiskolinę bankams ir pajungti pastarųjų valiai. Atitinkamai, TSRS ir švietimas, ir sveikatos apsauga, ir darbas, ir būstas buvo valstybės garantuojamos pilietinės teisės, išvystyta aukščiausio lygio ir techninė, ir socialinė infrastruktūra pastarųjų aptarnavimui.

Užsienio politika. Kartu su JAV ir NATO, ES valstybės vykdo tiek ekonominį imperializmą trečiojo pasaulio šalyse, tiek tiesioginę karinę intervenciją prieš nepriklausomas šalis bei tautas (Sirija, Libija, Irakas, Afganistanas ir t. t.); „hibridiniais“ būdais kišasi į nacionalinių valstybių vidaus reikalus, organizuoja perversmus prieš transnacionaliniam elitui neparankius lyderius (Baltarusija, Ukraina, Venesuela ir kt.) ir taip siekia neokolonijinės ekspansijos pasaulyje. O TSRS – atvirkščiai – vystė lygiavertį ekonominį bendradarbiavimą su trečiojo pasaulio kraštais, rėmė dekolonizacijos bei nacionalinio išsivadavimo judėjimus (Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje, arabų šalyse), sudarydama atsvarą NATO ir globalistų pasaulinio viešpatavimo siekiams.

Nacionalinis klausimas. ES mastu įgyvendinama vadinamojo „multikultūralizmo“ politika, kurio praktinės pasekmės tokios, kad kritusio gimstamumo titulinėms nacijoms Vakarų Europoje gresia tapti mažumomis savo pačių šalyse. Visuotinė amerikanizacija, kosmopolitinė niveliacija – dalykai akivaizdūs, tuo tarpu tai, kuo pasireiškia ES narių „nacionaliniai ypatumai“, byloja vis labiau viešas orgijas primenantys „Eurovizijos“ konkursai. Tarybų Sąjungos nacionalinės respublikos, priešingai, visomis prasmėmis klestėjo bei augo, kaip ir jų savitai nacionalinės kultūros: pati Lietuva niekada nebuvo tokia lietuviška, kaip tarybiniais metais, ką bekalbėti apie šimtmečius snaudusias Rusijos imperijos tautas bei tauteles, tarybų valdžios pažadintas naujai kultūrinei kūrybai.

Kultūra, žmogus. ES kultūra pajungta komercijai, kurios orientyras – žemiausias bendrasis vardiklis. Apie auklėjamąjį, dorovinį, humanistinį kultūros vaidmenį, apie Idealą (ar krikščionišką, ar Apšvietos, ar kt.) čia nėra nei kalbos. Per masinę debilizaciją formuojamas „viena duona“ gyvuojąs vartotojas: ir irstančios dorovinės normos, ir populiarėjantys, ideologiškai apiforminami iškrypimai (LGBT ideologija) – tai pasekmės to, kad ES, kaip Vakarų pasaulis apskritai, atsisakė klasikinio humanizmo apsprendžiamos „žmogaus“ sampratos – jį keičia postžmogus. TSRS, vėlgi, priešingai: ir literatūra, ir muzika, ir kinas – visi kultūrinės kūrybos barai – tarnavo tiek doroviniam, tiek intelektualiniam asmenybės vystymuisi. Šis prioritetas sekė iš pačios komunizmo esmės: „Žmogus – tai skamba išdidžiai!“, „Viskas Žmoguje, viskas – Žmogui!“ (Maksimas Gorkis). Sukurti nemirtingi meno šedevrai. Tuo tarpu, šeima laikyta visuomenės pamatine ląstele, iškrypimai buvo gydomi, o visuomenei pavojingi jų pasireiškimai – persekiojami įstatymo.

Vien šių kelių punktų apžvalga rodo, kad ES ir TSRS skiriasi ne forma, ne detalėmis, bet savo esme. Iš tiesų: kol ES yra priemonė pūvančiai, išsigimstančiai Vakarų civilizacijai išsilaikyti, TSRS atvėrė kelią į naują, aukštesnį pasaulinio-istorinio proceso, žmogaus socialinės bei dorovinės evoliucijos etapą. Ir, nežiūrint buvusių formos panašumų (pavyzdžiui: ir ES, ir TSRS – viršnacionaliniai, galime sakyti, imperiniai, dariniai), tokioje šviesoje, šių dvejų sąjungų gretinimas tolygus absurdui.

O kaipgi, sakysite, Tarybų Sąjungos minusai – nejau jų nebuvo? Aišku, buvo: juk ne CŽV ir, juo labiau, ne Landsbergis su Sąjūdžiu sugriovė TSRS, o TSKP nomenklatūros viršūnės, ištroškusios įsilieti į kapitalistinių Vakarų elitą, t. y., tapti buržua, iš vidaus sugriovė šią didžią valstybę bei suformavo tą iš esmės kriminalinį kapitalizmą, kurį turime potarybinėse šalyse. Ir tiek ūkyje, tiek nacionaliniuose santykiuose (ir didžiarusiško šovinizmo, ir vietinio nacionalizmo pasireiškimuose) buvo vidinių prieštaravimų. Ir, pagaliau, pačios tarybinės tautos leidosi suvedžiojamos vartotojiškos „demokratijos ir laisvės“ pažadų, – anot Sergejaus Kurginiano, – už „lęšių sriubą“ parduodamos savo, kaip ypatingo istorinio subjekto, pirmagimystės teisę.**

Visa tai tiesa – ir jei būtų buvę kitaip, TSRS šiandien gyvuotų. Ir, atitinkamai, tos socialinės-ekonominės, politinės ir civilizacinės krizės, to pasaulinio-istorinio akligatvio, į kurį esame papuolę – nebūtų. O to akligatvio esmė tokia, kad kapitalizmas išsisėmė ir Vakaruose ant akių mutuoja į, atrodytų, tiek feodalinių, tiek vergovinių požymių įgysiančią postkapitalistinę sistemą. Alternatyva tokiai procesų raidai, vienaip ar kitaip – neatsiejama nuo to, ką įkūnijo Tarybų Sąjunga, XX amžiaus komunizmas. Tačiau tarybinės tautos 90-aisiais šį alternatyvųjį kelią apleido. Ir todėl tiek jos, tiek visas pasaulis dabar randasi atitinkamoje situacijoje. Tai yra pirma.

O antra – tai, kokios bebūtų buvusios TSRS ydos ar neigiamai susiklosčiusios istorinės aplinkybės, visa tai neturi reikšmės, svarstant klausimą dėl ES prilyginimo TSRS: tegaliu pasikartoti, kad tai yra du iš pagrindų, iš esmės skirtingi, netgi priešingi dariniai. Šiuo požiūriu simptomiška, kad Tarybų Sąjungos įkūrėjas, Vladimiras Iljičius Leninas, galimą kapitalistinės Europos Sąjungos perspektyvą siejo su imperialistinio kapitalo interesais ir laikė vienareikšmiškai neigiamu dalyku.***

Taigi, ES ir TSRS nėra ko lyginti, o „EUSSR“ šūkis – klaidinantis. Ir todėl jį vertėtų mesti. Tiek nacionalistams, tiek visiems kitiems. Tuo tarpu tai, kas iš tikrųjų buvo TSRS, kaip ir tai, kokia šio istorinio patyrimo reikšmė mūsų dabarčiai ir ateičiai, detaliau pakalbėsime kituose straipsniuose.

Kristoferis Voiška, 2021-04-26

* Patikslinu: pro ten ėjau praeitą savaitę, 2021-04-21 (trečiadienį), dar gerokai iki tol, kai apie šį užrašą pasirodė straipsnis „Delfyje“.

** С. Е. Кургиниян. Суть времени, Т. 1. Москва, 2012, стр. 9-29.

*** Žr.: Apie Jungtinių Europos Valstybių šūkį. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p. 329-333.


Patiko? Pasidalinkite!