2026 metų gegužės viduryje įvykęs JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Kinijos vadovo Xi Jinpingo susitikimas Pekine sukėlė politinį žemės drebėjimą Azijoje. D. Trumpo viešas pareiškimas, perspėjantis Taivaną nesiekti oficialios nepriklausomybės, kritikų ir saugumo ekspertų buvo sutiktas kaip staigus JAV užsienio politikos posūkis. Daugelis šį žingsnį atvirai vadina Taivano „pardavimu“ ir demokratinio sąjungininko išdavyste vardan trumpalaikių ekonominių ar geopolitinių nuolaidų iš Pekino.
Donaldas Trumpas niekada neslėpė savo transakcinio požiūrio į tarptautinius santykius. Dar savo pirmosios kadencijos metu ir vėlesnėse kampanijose jis ne kartą kritikavo Taivaną, teigdamas, kad sala „pavogė“ JAV puslaidininkių verslą ir turėtų susimokėti JAV už savo apsaugą. Po susitikimo su Xi Jinpingu nuskambėjęs perspėjimas Taivanui rodo, kad Vašingtonas pasirinko pragmatiškų mainų kelią. Kritikai teigia, kad D. Trumpas pasinaudojo Taivanu kaip derybų objektu, siekdamas nuolaidų iš Kinijos prekybos, muitų ar kitose JAV strategiškai svarbiose srityse. Oficialios Taivano nepriklausomybės siekio pasmerkimas tapo pigia kaina, kurią JAV sumokėjo Pekinui už laikiną stabilumą ar ekonominius pažadus.
Dešimtmečius JAV laikėsi „strateginio dviprasmiškumo“ politikos – oficialiai pripažino „Vienos Kinijos“ principą, tačiau karinėmis ir politinėmis priemonėmis garantavo Taivano saugumą bei teisę pačiam spręsti savo likimą. D. Trumpo pareiškimas šį balansą sugriovė. Viešai drausmindamas Taipėjų, JAV prezidentas tiesiogiai stojo į Pekino pusę ir pasiuntė signalą, kad JAV parama demokratijai turi galiojimo laiką bei kainą. Saugumo analitikai perspėja, kad toks žingsnis demonstruoja silpnumą. Kinijos komunistų partija tai vertina kaip žalią šviesą tolesniam spaudimui salai, žinant, kad dabartinė JAV administracija nėra pasirengusi rizikuoti kariniu konfliktu dėl Taivano laisvės.
Šis sprendimas turi toli siekiančių pasekmių, peržengiančių Taivano sąsiaurio ribas. Pirmiausia, tai pakerta tokių sąjungininkų kaip Japonija, Pietų Korėja ar NATO narės Europoje pasitikėjimą – jos privalo užduoti klausimą, ar JAV nepasielgs taip pat su jomis, kai tai bus finansiškai naudinga. Taip pat kyla didžiulė puslaidininkių krizės rizika, kadangi Taivanas pagamina didžiąją dalį pažangiausių pasaulio mikroschemų, o salos autonomijos susilpninimas atiduoda šios kritinės industrijos kontrolę į Kinijos rankas. Galiausiai, tai vertinama kaip autoritarizmo triumfas, nes Pekinas pasiekė pergalę be vienintelio šūvio, įrodydamas, kad JAV lyderystę galima perorientuoti spaudimu.
Nors D. Trumpo rėmėjai šį žingsnį gali vadinti genialia strategija, padėjusia išvengti Trečiojo pasaulinio karo ir stabilizavusia santykius su antrąja pasaulio ekonomika, istorinė perspektyva gali būti kur kas griežtesnė. Atsisakydama paramos Taivanui jo kovoje dėl teisės egzistuoti, JAV administracija pademonstravo, kad geopolitiniai principai ir demokratinės vertybės šiandieninėje pasaulio arenoje tapo preke, kurią galima parduoti aukcione.
BV inf.
Vakarai turi buti sunaikinti sventa branduoline liepsna. Tokia Dievo valia.
Nei Trampu, nei aplamai Vakarais pasitikėti negalima – šiendien sako viena, rytoj ką kitą, ir netgi priešingą, ką sakė vakar…