Patiko? Pasidalinkite!

Aš labai norėčiau pasikalbėti su Lietuva. Galėčiau jai užduoti nemažai klausimų.

Pirmiausiai pradėčiau nuo to, kodėl ji apskritai mane verčia būti lietuviu? Kodėl gimęs Žemėj, kaip Žmogus, pasą josios nešiot turiu? Kodėl turiu būti priskirtas prie kažkokios grupės žmonių ir pamiršti tai, kas aš iš tiesų esu?

Kodėl turiu būti aptvertas kažkieno nubrėžtų sienų? Sienų, tarp kurių mano protėvių gyventa nuo senų laikų. Kodėl tavo sienas ir valdžią turiu ginti su ginklu? O esant reikalui būti pasiųstas net į karą su savo broliu tikru? O priešingu atveju būti apšauktas Tėvynės išdaviku?

Kodėl tavo valdžioje turiu klausyti psichiškai neveikų žmonių? Juk pats aš jų tai nerinkau, ir net pačios rinkimų sistemos nepalaikau. Juk kiekvienam žmogui duotas balsas, kuris skirtas tik jam pačiam.

Kodėl tavo įstatymai turėtų būti viršesni už mano sąžinę? Juk aš Žmogus, ne kalinys? Ir kam Žmogui apskritai reikalingas visas šitas valstybinis, jį pavergiantis, darinys?

Kodėl tavo auganti skola gula ir ant mano pečių, juk aš tai nieko nesiskolinau ir skolintis net neketinu? O mokesčius kasmet vis didesnius mokėt turiu?

Kodėl tavo skolos padengimui Žemė turi mokėti savo miškų iškirtimu bei savo gelmių išsiurbimu? Nejau tu manai, jog Žemė ir jos gyvastis priklauso Tau?

Kodėl dėl tavo ekonomikos gerėjimo turi būti naikinama gamta, pristatyta nuodijančių fabrikų gausa?

Lietuvos miškai, ežerai, upės, paukščiai, gyvūnai, žmonės… Ką tu turi omenyje? Juk visa tai egzistuoja milijonus, o gal ir milijardus metų… O tau vos tūkstantis…

Ir kas su tavim nutiko per pastarąjį tūkstantmetį… Juk buvai Pagoniška. Slaviškom raidėm buvo parašyti tavieji Statutai… Ir sienos tavo buvo visai kitos… Kalba kita… O gal ne tūkstantis, gal tik šimtas metų tau?

Štai tavo kalbos bendrinės tėvas Jonas ir jo anūkas Vytautas. Kieno tu kūrinys? Kam tu priklausai? Kodėl man nieko neatsakai?

O gal vis dėlto kvaila rašyti laišką tam, kas neegzistuoja..? Tam, kas niekada tau neatrašys atgal. Juk tave kažkas išgalvojo? O kažkas tavim patikėjo… Religiniais keliais nuėjo… Juk tavęs negalima nei pamatyti, nei pačiupinėti, nei su tavim pasikalbėti… Yra tik krūva tavo pasekėjų fanatikų, dažnas kurių dėl tavęs mirs ar žudys… Ech, kiek revoliucijų, kiek karų… Dėl VALSTYBĖS, DĖL VALDŽIOS! IR NIEKADOS NE DĖL ŽMONIŲ. Žmonių nereikia valdyti… Žmogui reikia leisti tiesiog atsibusti, kad jis galėtų savo sąžinei paklusti. Žmogui reikia leisti matyti TIESĄ, jog jis galėtų eit į šviesą. Gyvenimas tai PASAKA DŽIAUGSMINGA, jei tik viskas yra sudėliota teisingai… Grąžinki šaknis Žmonėm.. Kad jie vėl galėtų būti žmonėmis, turinčiais mamas ir tėčius ir savąją (o ne tavąją) Žemę. Juk Žemė nuo pat pradžių priklausė Žmogui… Ne valstybėms ir ūkiams ar miestams… Žmogui iš didžiosios raidės ji priklauso ir dabar. Tu neturi vaikų savų… Tu pamotė… O mūsų tikroji mama yra Žemė… O broliai mes visi Žmonės iš vieno Tėvo. Ir yra viena mūsų kalba – širdžių, jausmų kalba, tiesos kalba… Ankščiau ar vėliau Žmonės viską vis tiek supras… Tad nelaikyk jų savo įvaizdžio pančiose… Užteks karų dėl tavęs, užteks revoliucijų… Metas žmonėms matyti kitus žmones ir Žemę kaip vieną vientisą organizmą. Užteks skaidytis, užteks valdyti. Reikia tiesiog šitą gyvenimą pamilti.

Edmundas Ščerbina


Patiko? Pasidalinkite!