Aš labai norėčiau pasikalbėti su Lietuva. Galėčiau jai užduoti nemažai klausimų.
Pirmiausiai pradėčiau nuo to, kodėl ji apskritai mane verčia būti lietuviu? Kodėl gimęs Žemėj, kaip Žmogus, pasą josios nešiot turiu? Kodėl turiu būti priskirtas prie kažkokios grupės žmonių ir pamiršti tai, kas aš iš tiesų esu?
Kodėl turiu būti aptvertas kažkieno nubrėžtų sienų? Sienų, tarp kurių mano protėvių gyventa nuo senų laikų. Kodėl tavo sienas ir valdžią turiu ginti su ginklu? O esant reikalui būti pasiųstas net į karą su savo broliu tikru? O priešingu atveju būti apšauktas Tėvynės išdaviku?
Kodėl tavo valdžioje turiu klausyti psichiškai neveikų žmonių? Juk pats aš jų tai nerinkau, ir net pačios rinkimų sistemos nepalaikau. Juk kiekvienam žmogui duotas balsas, kuris skirtas tik jam pačiam.
Kodėl tavo įstatymai turėtų būti viršesni už mano sąžinę? Juk aš Žmogus, ne kalinys? Ir kam Žmogui apskritai reikalingas visas šitas valstybinis, jį pavergiantis, darinys?
Kodėl tavo auganti skola gula ir ant mano pečių, juk aš tai nieko nesiskolinau ir skolintis net neketinu? O mokesčius kasmet vis didesnius mokėt turiu?
Kodėl tavo skolos padengimui Žemė turi mokėti savo miškų iškirtimu bei savo gelmių išsiurbimu? Nejau tu manai, jog Žemė ir jos gyvastis priklauso Tau?
Kodėl dėl tavo ekonomikos gerėjimo turi būti naikinama gamta, pristatyta nuodijančių fabrikų gausa?
Lietuvos miškai, ežerai, upės, paukščiai, gyvūnai, žmonės… Ką tu turi omenyje? Juk visa tai egzistuoja milijonus, o gal ir milijardus metų… O tau vos tūkstantis…
Ir kas su tavim nutiko per pastarąjį tūkstantmetį… Juk buvai Pagoniška. Slaviškom raidėm buvo parašyti tavieji Statutai… Ir sienos tavo buvo visai kitos… Kalba kita… O gal ne tūkstantis, gal tik šimtas metų tau?
Štai tavo kalbos bendrinės tėvas Jonas ir jo anūkas Vytautas. Kieno tu kūrinys? Kam tu priklausai? Kodėl man nieko neatsakai?
O gal vis dėlto kvaila rašyti laišką tam, kas neegzistuoja..? Tam, kas niekada tau neatrašys atgal. Juk tave kažkas išgalvojo? O kažkas tavim patikėjo… Religiniais keliais nuėjo… Juk tavęs negalima nei pamatyti, nei pačiupinėti, nei su tavim pasikalbėti… Yra tik krūva tavo pasekėjų fanatikų, dažnas kurių dėl tavęs mirs ar žudys… Ech, kiek revoliucijų, kiek karų… Dėl VALSTYBĖS, DĖL VALDŽIOS! IR NIEKADOS NE DĖL ŽMONIŲ. Žmonių nereikia valdyti… Žmogui reikia leisti tiesiog atsibusti, kad jis galėtų savo sąžinei paklusti. Žmogui reikia leisti matyti TIESĄ, jog jis galėtų eit į šviesą. Gyvenimas tai PASAKA DŽIAUGSMINGA, jei tik viskas yra sudėliota teisingai… Grąžinki šaknis Žmonėm.. Kad jie vėl galėtų būti žmonėmis, turinčiais mamas ir tėčius ir savąją (o ne tavąją) Žemę. Juk Žemė nuo pat pradžių priklausė Žmogui… Ne valstybėms ir ūkiams ar miestams… Žmogui iš didžiosios raidės ji priklauso ir dabar. Tu neturi vaikų savų… Tu pamotė… O mūsų tikroji mama yra Žemė… O broliai mes visi Žmonės iš vieno Tėvo. Ir yra viena mūsų kalba – širdžių, jausmų kalba, tiesos kalba… Ankščiau ar vėliau Žmonės viską vis tiek supras… Tad nelaikyk jų savo įvaizdžio pančiose… Užteks karų dėl tavęs, užteks revoliucijų… Metas žmonėms matyti kitus žmones ir Žemę kaip vieną vientisą organizmą. Užteks skaidytis, užteks valdyti. Reikia tiesiog šitą gyvenimą pamilti.
Edmundas Ščerbina
Labas, Edmundai,
Klausau tavęs įdėmiai, ir bandau suprasti, kas dedasi tavo širdyje. Jaučiu daug nepasitenkinimo, neteisybės jausmo, ar jautiesi apgautas? Jaučiu norą, kad manęs neliktų, ilgesį kažko daugiau, ar kažko kito, ne manęs…
Kaip norėčiau rasti žodžių, kažką tau pažadėti, kad gautum tai, ko tu nori! Bet negaliu… Supranti, aš, Lietuva, egzistuoju tik širdyse. Visi tie popieriai, ir netgi tvoros nėra nieko daugiau nei žmonių, kurių širdyse esu, bandymas įprasminti, galbūt materializuoti tai, kaip jie mane supranta. Vieni pykstasi dėl to, ir aš nieko negaliu padaryti, nes esu kiek aukščiau viso to. Kiek mažai tegaliu padaryti, išties…
Bet vis tiek noriu tau padėti, nepalikti vieno liūdesy ir apmaude. Pirmiausia noriu priminti tau savo paties širdį. Ir noriu paklausti, ko ji troško, kai pasirinko savo tėvus šiam krašte? Kodėl tavo širdžiai norėjosi girdėti lietuviškai kalbant, būtent šio laikmečio skambesį? Ar tavo širdies lūkesčiai nebuvo išpildyti? Ar gimęs kitoje šeimoje, regėdamas kitokius augalus aplink ar girdėdamas kitas kalbas būtum geriau atliepęs savo širdį?
Atsakymus į šituos klausimus tu jau žinai, ir jie visi savu laiku ateis į tavo sąmonę ramybės pavidalu. Ir šią ramybę nešdamas keliausi tu po Žemę, eisi ten, kur norėsi, kur tavo širdis ves, taip kaip ji atvedė tave kažkada pas mane. Jei aprėpsi, tavo Tėvyne virs Žemė visa. Gal tada manęs jau nebus, o mane kūrusių senolių kalbos nieks ne tik nesupras, o jau net neatsimins, kad tokia buvo… Bet kol rasis tų, kurių širdys manęs šaukiasi, aš gyvuosiu. Įgausiu pavidalą, kokį man nupieš, kokį pajaus, kaip kad piešia įsimylėję, dar nesuprasdami pilnos Meilės, taip ir savo kraštą, savo tėvynę, piešia pagal savo dvasios turtingumą. Kiek stiprybės, galios turi, tiek jie ir aprėpia.
Tikiu, kažkada suprasi, taip pat suprasi ir mano skausmą, kurį patyriau matydama, kaip tie, kuriems suteikiau namus, juos tik niokoja, kai mačiau, kad mano vardas siejamas su tais, kurie tik naikinti temoka, kai vietoj bendrystės – skaldo. Bet ne mano darbas smerkti ir mokyti, aš tesu išsipildymas senos svajonės, kurią vis kažkas šimtmečiais saugo, kaskart pildo, arba niokoja. Tokią, kokią mane matai, yra daugelio širdžių darbo rezultatas. Ar nori kurti drauge, ir drauge su visomis mane kuriančiomis ir naikinančiomis širdimis, ar nebereikalingas išvis šis išsipildymas, spręsti tau pačiam.
Su meile, Lietuva.
As pilnai pritariu autoriui.Pats sau ir uzduodu tokius klausimus
Šviesios mintys.Balsuoju už kiekvieną sakinį. Gal iš tiesų susimąstykime, kuo mes -Žemės vaikai – tapome vieni kitiems, suraikę Gimtąją Planetą kaip duonos kepalą.
Šviesios mintys. Balsuoju už kiekvieną sakinį. Gal iš tiesų susimąstykime, kuo mes – Žemės vaikai – tapome vieni kitiems, suraikę Gimtąją Planetą kaip duonos kepalą.
Šviesios mintys. Balsuoju už kiekvieną sakinį. Gal tikrai susimąstykime, kuo mes-Žemės vaikai-tapome vieni kitiems, suraikę savo Gimtąją Planetą kaip duonos kepalą.
Dėkui! Lenkiu savo žila galva prieš autorių!