Patiko? Pasidalinkite!

Mes vis einame ir einame į tą Europą ir kiekviena proga, o ir be progos, patys sau ir vieni kitiems vis pasakojame: ,,o Europoje taip, o Europoje – kitaip!“ . Mūsų politikieriai, taip pat, neužsičiaupdami nuo 1991 metų vis brėžia mums tikslą: ,,kai mes būsime tokie, kaip europiečiai“, arba: ,,kai pas mus bus, kaip Europoje“. Taigi, Europa, arba Vakarai  – kas tai yra? Kokius neįkainojamus kultūros, išminties ir gėrio lobius ji slepia savyje? Kokia kilni ir didinga jos istorija taip pakerėjo mus, kadaise galingos civilizacijos atstovus, kad pametę viską savą, taip trokštame tapti Vakarų kopija, be to, prastos kokybės kopija? Beje, dar vienas klausimas, kurį reikėtų užduoti patiems sau: o kas yra ta Europa, į kurią vis einame ir nenueiname ir kas yra tas europietiškos kultūros žmogus? Kas mums yra tas etalonas? Vokietis? Prancūzas? Anglas? Slovakas? Lenkas? Italas? – taigi, prieš pradėdami naudoti tas kalbines klišes, liaupsinančias Europą ir europiečius, ir žeminančias mus, lietuvius, bent sau atsakykime į ką konkrečiai, mes norime lygiuotis, kad taptume tais ,,tikrais superkultūringais europiečiais“?

Prieš pradedant, iškart įspėju kritiškai nusiteikusį skaitytoją, kad vadinamųjų Vakarų garbintojų spaudimas mums visiems yra toks didelis, jog šiame rašinyje net nebandysiu būti visapusiškai įvykius ir faktus vertinančia apžvalgininke, o suminėsiu tik tuos europinės kultūros faktus, kuriuos visi tie Vakarų adeptai, savo pasisakymuose vis nutyli – matyt iš didelio kuklumo J. Kadangi aš nesu tokia kukli, kaip jie, tai nutariau surašyti dalį tų faktų į vieną raštą ir pažiūrėti, kaip tokia koncentruota informacija skaitosi J. Beje tokių faktų, kokius apžvelgsime šiame trumpame straipsnyje, yra nepalyginamai daugiau, bet juos galima panagrinėti ateityje. Taigi pradedam:

Ar žinote, kad kryžiuočiai atsivilkę į mūsų Šalį, buvo be galo nustebinti, kad ,,laukiniai“ prausiasi ir kas savaitę maudosi pirtyse! Jiems tai buvo pribloškiantis atradimas! Tik primenu, kad dar ne taip seniai, kultūringieji krikščionys – europiečiai prausimąsi ir maudymąsi laikė velnio išmislu ir prausdavosi du kartus savo gyvenime ir abu tuos  kartus juos nuprausdavo kiti. Tai būdavo prausynos kūdikiui gimus ir velionio nuprausimas. Viskas! Dėl tokių kultūringų papročių, visi elitiniai didikai dvokė, kaip žvėrys! Visi buvo apnikti įvairių gyvių, o kadangi kasytis rankomis damų ar karaliaus akivaizdoje neleido etiketas, tai jie, bėdos prispirti, išrado auksinius nagiukus ant ilgų kotelių, kuriais galėdavo elegantiškai pasikasyti po tais savo pripudruotais perukais, kai utėlės ar blusos imdavo nepakenčiamai kąsti.

Beje, perukai! Perukai visai atskira tema, liudijanti krikščioniškosios kultūros išradingumą. Visa ta diduomenė masiškai sirgo sifiliu, o šios ligos vėlesnėse stadijose ligonis nuplinka, tai kad nebūtų visomis prasmėmis negražu, į madą įėjo perukai, visi juos ėmė nešioti – ir taip buvo paslepiamos sifilio sukeltos problemos! Be to gražu ir modernu! Taip pat turiu atkreipti dėmesį į tai, kad ši liga taip masiškai išplito tik dėl aukšto kultūrinio lygio ir menų globos – kaipgi kitaip?! – tik taip. 🙂

Kalbant apie galvos apdangalus ir dangalus, dar vienas faktas: toks galantiškas kavalierių nusilenkimas, elegantiškai mostelint plačiabryle skrybėle (matėme filmuose apie tris muškietinikus) buvo būtinybė, nes kavalieriai dvokdavo taip, kad damos alpdavo. Todėl ,,galantiškas“ mostas plačiabryle skrybėle, nublokšdavo į šalį tą dvoko gūsį, kuris nusilenkiant, plūstelėdavo link  asmens, kuriam būdavo lenkiamasi.

Beje, apie tas plačiabryles skrybėles: jos taip pat atsirado, kaip neišvengiama būtinybė, nes kultūringosios Europos miestuose buvo visai normalus reikalas naktipuodžius pilti per langą į gatvę, net nežiūrint ar gatve kas nors eina ar ne. Ir kartą pasitaikė taip, kad studentas, gyvenęs kelių aukštų namo palėpėje, savo naktinį puodą išpylė prancūzų karaliui ant galvos! Aišku, karaliui nėr ko valkiotis gatvėmis J, bet vaizdas turėjo būti įspūdingas. Nuo tada plačiabrylės skrybėlės įėjo į madą ir tapo neatsiejamu aksesuaru, nes kažkiek apsaugodavo jos savininką nuo naktipuodžių turinio: užpylė, aplipo skrybėlė, ją nupurtei ir eini į balių – ir gražu ir saugu.

Toliau kalbant apie WC problemas: mūsų ,,laukiniai“ protėviai savus reikalus eidavo atlikti už tvarto. O kultūringosios Europos šviesuomenė su visais karaliais priešakyje, darydavo kitaip. Visi turbūt žinome, kad karaliai turėdavo daugybę dvarų ir karaliaus dvaras vis keliaudvo per savo rezidencijas. Ten viskas buvo gerai ir gražu, bet tik visai neseniai staiga supratau, kam jiems reikėjo to 100-to ar daugiau dvarų – ogi tam, kad didikai galėtų gražiai ir ,,švariai“ gyventi. Tai reikėtų suprasti tiesiogine to žodžio prasme: gyvendami pilyje ar dvare visas tas tuntas dykaduonių, ,,už tvarto“ tai jau nebėgiodavo! Jie visus reikalus atlikinėdavo tiesiog apartamentų koridoriuose arba tuos savo naktipuodžius pildavo per langus ir taip kultūringai besielgiant, labai greitai pasidarydavo taip, kad dvare tapdavo  nebeįmanoma gyventi, būtent dėl neišspręstų išvietės reikalų. Tada apdergtas dvaras būdavo paliekamas ir karalius su svita keliaudavo į kitą rezidenciją. Ten viskas kartodavosi ir, kai damos ir kavalieriai, su karališkąja šeima priešakyje, apdergdavo ir tą dvarą – visi vėl iškeliaudavo ten, kur šilta ir švaru. Štai taip! Dėl tokio begalinio švaros poreikio ir būdavo laikoma tiek daug dvarų ir pilių, nes kaip kitaip išsiversi – niekaip kitaip nesigauna! Tik ,,laukiniai“ pagonys kažkaip su tais reikalais mokėdavo susitvarkyti, bet jie tam ir laukiniai!

Apie baldakimus virš lovų: visi suprantame, kad tai tokia didelė interjero puošmena, liudijanti prabangą ir aukštą baldakimo savininko statusą! Bet ar žinote, kad tokios priedangos irgi buvo sukurtos ne šiaip sau ir visai ne dėl gražumo, o tam, kad apsaugotų kultūringosios europinės šviesuomenės lovas nuo blakių? Viskas būdavo įrengiama taip: lovų kojas įstatydavo į indus su įvairiais skysčiais, kad blakės ir blusos nuo grindų nesuliptų į elito lovas. O virš lovos kabindavo apdangalą su nuolydžiu, kad nuo lubų krentančios blakės nepatektų į lovą, o nučiuožtų lygiu paviršiumi ant žemės. J

Tokių smulkmenų, kad mūsų protėviai šluostydavosi tiek rankas, tiek veidą rankšluosčiu, turbūt neverta nei sakyti, o kultūringoji europietiška publika rankas šluostydavosi į šunų kailius. Užtai jų tiek daug ir laikydavo tuose savo dvaruose ir sodybose.

Tokių europietiškos buities ir kultūros detalių galima prirašyti keliskart daugiau, bet pradžiai užteks. Beje, dar vienas įdomus istorinis faktas: persų pasiuntinys, su vizitu aplankęs Prancūzijos karalių, berods, Liudviką XIII, buvo pakviestas pietų ir praleido ,,neformalioje aplinkoje“ keletą valandų. Išvykęs po tų pietų, jis, už sostinės vartų išsirengė nuogai ir sudegino visus savo rūbus, kuriuos dėvėjo viešnagės metu! Taip padarė todėl, kad nežinojo kokiu kitu būdu galėtų atsikratyti karaliaus pilies gyviais – blakėmis, blusomis ir utėlėmis, kurios jį apniko. Skaitant ar klausant tokių pasakojimų imi suprasti, kodėl Europoje karts nuo karto vis kildavo maro epidemijos! Jos todėl ir kildavo, kad tokioje galingoje kultūrinėje terpėje, maras tiesiog privalėjo užimti deramą vietą!

Bet gana rašyti apie bjaurius dalykus – pasikalbėkime apie neįtikėtiną europiečių narsą. Ar teko girdėti apie tokį labai kukliai nutylimą faktą iš europinės istorijos, kuris vadinasi kranto teisė? Tos ,,teisės“ esmė buvo ta, kad jūros pakrantėje gyvenantys gyventojai turėjo teisę į jūros išmestus į krantą krovinius iš sudužusių laivų. Pats savaime šis faktas, kaip ir nekaltai atrodo – viskas jame gerai, bet. Bet negerai yra tai, kad jei paaiškėdavo, kad iš sudužusio laivo likdavo nors vienas gyvas įgulos narys, tai tas krovinys, jau pagal Jūrinę teisę, priklausė tiems, išlikusiems gyviems jūreiviams. Tai kaip europiečiai (primenu, kad tai yra labai šviesūs, kultūringi žmonės(?), su į kraują įaugusiomis šimtametėmis tradicijomis, puoselėjantys demokratiją, etc.) išsprendė tą problemą? – ogi labai paprastai: mato, kad skęsta laivas, susibėga chebra ant kranto tykoti krovinių, o jei mato, kad koks ,,brolis Kristuje“ kapanojasi į krantą, tai tam kirvapente į kaktą ir atgal į jūrą – vistiek galėjo paskęsti, tai anokia čia bėda! Ir tai buvo daroma su vyskupų palaiminimu ir didikų žinia, nes tuos krovinius ar pajamas gautas iš jų visi ir dalindavosi. Žinote, bažnyčiai dešimtinė, ponui irgi ir patiems ,,taikiems valstiečiams šis tas likdavo – puiku! Ir vėlgi – teko skaityti, kad yra istorinių dokumentų, liudijančių, kad krikščionys jūreiviai audros metu melsdavosi, kad greičiau praplauktų krikščioniškosios Europos pakrantes, nes baltų gyvenamose pakrantėse, mūsų protėviai –,,laukiniai pagonys“, gelbėdavo ir padėdavo skęstantiems ir visai nesigviešdavo jų krovinių ar kito turto. Ir čia dar ne viskas: krikščionys europiečiai greitai susiorientavo, kad laivai galėtų skęsti dažniau, tai ir grobio būtų daugiau ir pradėjo klaidinti laivus imituodami švyturius ir taip juos užvesdavo ant pakrantės uolų, o kai jie suduždavo – įvykių eiga būdavo nulemta: įgulai jūros dugnas, o krovinys – į dalybas. J

Kita sena naujiena yra ta, kad europiečiai jau nuo XVI amžiaus knygas ir traktatus vis laiks nuo laiko įrišinėjo žmogaus oda ir tą darė iki pat XIX amžiaus! J. Pvz.: Harvardo biblioteka teisėtai didžiuojasi, savo fonduose turėdama knygų XIX amžiuje įrištų žmogaus oda! O vieno traktato apie žmogaus sielą, viršelis yra padarytas iš odos, nuluptos nuo moters nugaros! Pakartoju – tai XIX amžius!

Dar vienas gražus kultūringų žmonių puoselėtas ir palaikytas reiškinys, masiškai gyvavęs iki XX amžiaus 4-to dešimtmečio, o visai pasibaigęs tik 1956 metais- zoologijos soduose laikyti žmonės. Tokių ,,eksponatų“ buvo visuose zoologijos soduose. Tai buvo įvairių Afrikos tautų atstovai, indėnai, lapiai, samiai – jokio skirtumo uždarei – ir kalk pinigus! ir tas gėdingas reiškinys pasibaigė ne todėl, kad kažkas suprato, jog taip elgtis negalima, o todėl, kad prasidėjo didžioji krizė ir sumažėjus lankytojų zoosoduose, šeimininkai nebenorėjo šerti tų žmonių ir paprasčiausiai ištrenkė juos lauk. Ilgiausiai išsilaikė tokio tipo zoosodas Belgijoje. Žmonės buvo demonstruojami Antverpene, Londone, Barselonoje, Milane, Niujorke, Varšuvoje, Hamburge – visoje krikščioniškoje, humaniškoje ir demokratiškoje Europoje. Rašoma, kad tokias ,,ekspozicijas“ aplankydavo nuo 200 iki 300 tūkst. Žmonių, todėl galima teigti, kad ši pramoga buvo viena pelningiausių XX amžiaus pradžios šou verslo krypčių. Paskutinis žmonių zoologijos sodas, kaip minėjau, buvo uždarytas Belgijoje, berods 1956 metais! O šitokių pramogų pradininkas buvo vokietis irgi labai kultūringas, apsišvietęs ir išsimokslinęs žmogus, beje, kaip rašoma, labai mylėjęs gyvūnus! (ar nieko neprimena?)  J. Taigi, Europoje dar gyvena tuntai žmonių, lankiusių tokias ,,pramogas“! išauklėti tokioje kultūrinėje aplinkoje ir jie, be abejo, yra kultūros, humanizmo ir demokratijos švyturiai ir nešėjai – mes tikrai turime į ką lygiuotis! O mes dar stebimės ir piktinamės, kad jie nužudo zoosode žirafą ir iš to dalyko padaro ką? – ogi pramogą dėkingai visuomenei!

Kas dar? Apie karalių higienos ir kitus įpročius nepasakosiu, nes tai yra perdaug šlykštu. Nepasakosiu ir apie perkamas– parduodamas bažnytines pareigybes – nuo paprasto klebono iki popiežiaus! Turbūt nereikia nei sakyti, kad kažkokių moralinių reikalavimų tokiam bažnytiniam pareigūnui net nebūdavo keliama. Apie tokias nuodėmių pažymas, kurias europiečiai pavadino puikiu tartautiniu žodžiu – indulgencija, kas mūsų kalba reiškia malonė, atleidimas. Ir tomis pažymomis taip masiškai prekiavo, kad XII – XIII amžiuose tai buvo pagrindinis bažnyčios pajamų šaltinis! O tos prekybos esmė buvo ta, kad jei turi pinigų susimokėti už ,,malonę, atleidimą“ (indulgenciją), tai gali daryti kokias tik nori nuodėmes – jos visos ir bet kokios bus atleistos, o dažnu atveju, jos būdavo atleidžiamos iš anksto! – viskas priklausė nuo pinigų įmokėjimo laiko. Nepasakosiu ir apie prekybą vergais, kuria užsiiminėjo – kas? Ogi tie patys kultūringieji vakariečiai! Juokinga? – visai ne! Bet šį kartą – tiek.

Visa tai parašiau ne todėl, kad norėčiau ką nors pažeminti ar pasityčioti – visai ne! Tiesiog nusibodo nuolatinis mūsų tautos, mūsų žmonių žeminimas ir tie kvaili plepalai visų ir visur, apie ,,kultūringąją Europą“ ir tai, kokie mes, lietuviai, visi esame ,,nekultūringi“ ir kad mums visko trūksta ir kaip pasidaryti tokiais, kaip tie europiečiai! O aš galiu pasakyti – neduok Dieve tokiais pasidaryti! Nes mes dar neaptarėme daugybės istorinių – kultūrinių faktų,kurie ateina iš Europos praeities ir reiškiasi iki mūsų dienų. Tačiau turime žinoti, kad tiek paveldimas, tiek perduodamas kultūrinis kodas yra labai gajus, o keli šimtai metų istorijoje yra labai mažas, tiesiog niekinis laiko tarpas, per kurį žmogus visai arba labai mažai pasikeičia, todėl visada turime žinoti, į kokią ,,kultūrą“ mes taip norime įsimontuoti? Ir ar tikrai mums reikia iš jų mokytis kultūros? O gal atvirkščiai? Iš kitos pusės, kodėl mes turime mesti savą kultūrą ir priimti svetimą?

Profesorius Arvydas Šliogeris vienoje savo paskaitoje yra pasakęs: mes esame Miškų civilizacijos atstovai, o jie (t.y. vakariečiai – europiečiai) yra Dykumos civilizacijos atstovai. Tuo daug kas pasakyta.

Šio straipsnio tikslas yra atkreipti dėmesį į tai, kad prieš ko nors šaukiantis ir trokštant, reikia gerai suvokti, ko sieki, kur veržiesi ir ką šaukiesi? Taigi, ar tikrai norime būti/ tapti tokiais? Ir net ,,tapę tokiais“, mes būtume tik apgailėtina nevalų kopija – bet ne originalas!, o tai yra dar blogiau. Todėl linkiu visiems mums kuo greičiau pasveikti nuo visų nepilnavertiškumo kompleksų, kurie mums jau po oda yra palindę ir reiškiasi tokiais pasakymais, kad mes ,,atsilikę nuo Europos“, kad esame ,,ne tokie“, kad mums ,,reikia pasistengti tapti, kaip europiečiai“ ir t.t. ir pan. Visos tos propgandinės klišės turi būti išmestos, nes svarbiausia, ko turi siekti žmogus, tai tapti/ būti savimi! To visiems mums ir linkiu!

Ada Šliogerytė


Patiko? Pasidalinkite!