Aš ne apie Himalajus. Aš apie gyvenimo viršūnes ir bedugnes. Everestus ir Marianų įdubas, kurie paįvairina mūsų kasdienybę, kad „reljefas“ nebūtų toks vienodas.

Būna dienų, kai džiaugsmas liejasi per kraštus, paukšteliai čiulba, dangus atrodo giedras, o visi praeiviai, atrodo, specialiai šypsosi… Tau.

Būna. Bet praeina. Kartais būna dienų, kai atrodo, kad viskas slysta iš rankų. Visur pilka, gyvenimas tampa nebemielas, o pasaulis toks baisus, kad norisi užsimerkti ir pabėgti kuo toliau… nuo visko.

Liūdesys užtemdo akis, o širdis užsidaro. Skausmas užgniaužia krūtinę, o mintys slegia ir niekur negali nuo jų pabėgti.

Būna. Leidimasis nuo Everesto būna skausmingas. Vis prisimeni viršūnę, kaip buvo gerai, o dabar – še tau – dugnas. Bet, žinot, ką – ir tai praeis. Nes niekas gyvenime nesitęsia amžinai. O kai tai žinai, gali ramiau į viską reaguoti.

Po dugno seka pakilimas, o po pakilimo – vėl nuosmūkis… ir taip amžinai. Viskas gyvenime praeina. Jeigu tau dabar sunku, nieko nesinori, o aplinkui pilka, mielas drauge, prisimink: ir tai praeis…

Giedanti Varna

Patiko? Pasidalinkite!