Šiandien sėdėjau prie stalo ir klausiausi. Klausiausi žmogaus, pasakojančio apie kitų žmonių problemas, bėdas ir užklupusias negandas. Daug žmonių. Ir daug problemų. Prieš tai, aišku, pasipasakojau savo.

O kas jų neturi… Besiklausydama supratau, kad turbūt nėra žmogaus, neturinčio problemų, o lengvas čiuožimas gyvenimu kaip per sviestą yra greičiau išimtis nei taisyklė. Ir užklupo savotiška, keista ramybė: niekam čia nėra lengva. Visi turi kovoti… ir tai natūralu. Visi turi problemų… ir tai yra natūralu.

Ligos, sunkios, lėtinės ligos, galūnių amputacijos, insultai, nervinės įtampos, pakilęs spaudimas, operacijos, netektys, tabletės, chaosas namuose, darbo netekimas, santykių praradimas, baimės… Klausant apie visa tai, posakis „sukurkime rojų Žemėje“ mintyse nuskambėjo kažkaip netikroviškai.

Juk realybė kitokia – čia nėra rojus. Skausmas, ligos ir mirtis visuomet egzistavo ir egzistuos. Mes to nepakeisim. Tai ar pasiduoti ir leisti tave suėsti problemoms ir gyvenimui? Prisiminiau ant kelio pamatytą stipriai sužeistą driežą. Vos bepaėjo. Šansų jam išgyventi buvo praktiškai 0. Bet jis vis tiek ėjo.

Nors ir sunkiai, bet išdidžiai, oriai ir iki galo. Tu pralaimi gyvenimui, kai esi miręs. Iki tol tu gyveni. Gyvenimas yra kova. Ne sviestas, ne rojus, o kova. Ir visiems čia sunku. Visiems reikia kovoti. Kol tu nemirei, tol esi kovotojas. Kovok iki galo!!!

Patiko? Pasidalinkite!