„JUM ORO“ KRONIKOS: Pilnas kvėpavimo apokalipsės metraštis
Rastas 2125 m. Lietuvos teritorijoje, buvusios Vilniaus kvėpavimo kontrolės būstinės archyve, tarp senų respiratorių ir supelijusių sensorių. Vertėjas nežinomas, bet aiškiai buvo žmogus, kuris dar mokėjo kvėpuoti be licencijos.
I skyrius – Pradžia: kai kvėpuoti tapo privilegija
2025 m. pavasarį, kai pasaulis dar kvepėjo silpnai kepta duona, brangstančiu benzinu ir COVID prisiminimais, Lietuvoje prasidėjo oro reforma. Lietuvos Nacionalinė Oro Erdvių Administravimo Tarnyba (LNOEAT) pareiškė:
„Oras yra ribotas resursas, o kvėpuotojų – per daug. Laikas įvesti tvarką.“
Taip gimė projektas „JUM ORO“ – simboliškas šūkis, reiškiantis ir teiginį, ir perspėjimą.
Kvėpuoji? Jum oro. Nori daugiau? Pirk.
II skyrius – Tvarkos įvedimas: kaip išmokti bijoti įkvėpti
- Buvo įdiegti Orometrai™ – nosies klipsai su „Bluetooth“ ryšiu, siunčiantys kiekvieną įkvėpimą į valstybinę duomenų bazę „KvėpuokLietuvoje.lt“.
- Įstatymas nurodė, kad oro erdvė virš tavo sklypo priklauso valstybei, nebent kvėpuoji gulėdamas ant žemės.
- Pristatyti kvėpavimo planai:
- „Paprastas pūstelėjimas“ – 4200 įkvėpimų per dieną.
- „Kvėpuok pro šalį“ – su papildomu mokesčiu už iškvėpimus.
- „Premium deguonis“ – įkvėpimai kalnuose ar su levandų aromatu.
Komentarai tuo metu:
@Dusulys45: „Aš kvėpuoju tik vakarais, kai niekas nemato. Dieną laikau burną užrištą kaip pensiją.“
@Petriukas7: „Už ką dar mokėsim? Už tai, kad norisi myžti prieš vėją?“
@Anukelis_Kvėpuotojas: „Iš senelio paveldėjau 230 įkvėpimų. Naudoju juos ypatingoms progoms – pvz., pasivaikščiojimams viešose vietose.“
III skyrius – Kvėpavimo rinkos išsigimimas
Netrukus atsirado:
- Kvėpavimo brokeriai, siūlantys už palyginus nedidelį abonementinį mokestį „atidėto įkvėpimo kreditus“ – kvėpuok dabar, mokėk po pirmos pensijos.
- Kvėpavimo lombardai, kur galėjai užstatyti savo paskutinį gilų atodūsį.
- Kvėpavimo draudimas, kuris nieko nekompensavo, bet suteikė šilumos pojūtį.
Tuo tarpu turtingieji kvėpavo „premium Alpių oru“, supilstytu į krištolinius balionėlius. O paprasti žmonės pūtė vienas kitam į veidą pasislėpę rūsiuose, slėpdami savadarbius kvėpavimo vamzdelius iš plastikinių butelių.
IV skyrius – Globalizacija: kai kvėpuoti padėjo kinai ir rusai
Kadangi vietinis oras brango kaip bitkoinas, pradėtas oro importas:
- Iš Kinijos – pigus, bet su lengvu česnakiniu prieskoniu.
- Iš Indijos – šiltas, bet truputį smirdantis.
- Iš Rusijos – oficialiai uždraustas, bet buvo populiarus tarp slapta kvėpuojančių besiformuojančio „pasipriešinimo“ narių.
@TataZina: „Aš rusišku kvėpuoju tik vonioj. Uždarau duris, įsipilu boržomio ir žiūriu „Nu, pogodi!”. Nu ir kas, tegu tikrina.“
V skyrius – Kvėpavimo opozicija: šventi vandenys ir Pabradės pasipriešinimas
Kai kurie sumanesni piliečiai išmoko gaminti orą iš vandens, naudodami Pabradės pelkės šventą vandenį. Jį filtruodavo per skaldytą akmenį ir šviesos bangas, sukurdami dievobaimingą deguonį. Valdžia bandė tai uždrausti:
„Kvėpuoti iš šventos pelkės – tai įžeisti mūsų visų tikėjimą valstybe.“
VI skyrius – Pasipriešinimas: kai Žemaitija vėl pabudo
Po 12 metų kvėpavimo kontrolės, kai orometrų baterijos jau ėmė sproginėti nuo drėgmės, Žemaitijos partizanų būrys „Dumplės“ giliame pogrindyje surezgė planą:
„Jei Vilnius dusina tautą – mes jam įpūsim gyvybės. Su visais laikais veiksmingu būdu: žemaitiškom malkom.“
Jie atvyko į sostinę su oro balionais, išrašė visiems parlamentarams malkų, nuspardė kvėpavimo sensorius nuo Seimo stogo ir paskelbė:
„Nuo šiol kiekvienas gali kvėpuoti už dyką. Išskyrus tuos, kurie mėgsta švilpauti po 22:00– tam vis dar reikės leidimo. Dėl viso pikto.“
VII skyrius – Kvėpavimo pertvarka: kai pasaulis „suprato“
Po partizaninio smūgio į sostinę, įsikišo Jungtinės Tautos (JT kvėpavimo misija „UN-LUNG“) ir pasiūlė „supratingą“ kompromisą:
- Visi gauna minimalų kiekį įkvėpimų (4200/dieną) su atidėtu apmokėjimu.
- Jei nesusimoki – tavo vaikai paveldi skolą.
- Jei įkvepi per daug – tau suteikiamas specialus „Kvėpavimo susilaikymo konsultantas“ (KSK).
VIII skyrius – Pabaigos pradžia
Sistema žlugo ne per naktį, bet tyliai – kaip švelnus atodūsis po per didelės cepelinų porcijos. O kai paskutinį kartą virš Lietuvos laukų ir klonių nuskambėjo pranešimas: „Viršijote įkvėpimų limitą“, žmonės tiesiog ėmė kvėpuoti.
Be leidimo.
Be plano.
Be skolos.
Bet archyvuose liko dokumentas. Išblukęs, bet tikras:
KVĖPAVIMO LEIDIMAS
Vardas, pavardė: Gerutis Tyliukas
Plano kategorija: PAPRASTAS PŪSTELĖJIMAS
Galiojimas: 800 įkvėpimų/dienai
Galioja iki: pirmo maišto arba paskutinio atodūsio.
Nauja komentarų banga 2125:
@PlaučiaiOnFire: „Geras tekstas. Įkvėpiau su jausmu.“
@PaveldėtasDusulys: „Tėvas paliko man dvi trobas ir tris kvėpavimo paskolas. Dabar gyvenu neblogai – bet giliai.“
@MalkųEkspresas: „Žemaitija vėl padarė tai, ko niekas nesitikėjo – ir dar su oro balionais!“
IX skyrius – Kvėpavimo kontrabanda, žemaičių respublika ir apokaliptinis kvapas
Po Žemaitijos partizanų išpuolio ir JT pasiūlyto kompromiso, Lietuva suskilo į dvi stovyklas:
- „Kvėpuok atsakingai“ sąjūdį – vilniečių ir jiems prijaučiančių laibarankių bendruomenę, vis dar tikinčią žaliųjų judėjimu, sensoriais ir kvėpavimo balansu.
- „Oras yra tavo, broli“ judėjimą regionuose, pažadėjusį viską sutvarkyti, bet nepasakiusį, kada.
Kol jie aiškinosi, kuri tiesa geresnė – prasidėjo kontrabandinio kvėpavimo epocha.
X skyrius – Oro kontrabanda ir vidinės “razborkės”
Šalyje suklestėjo penkios pagrindinės pogrindinės grupuotės, liaudyje vadinamos „Oro stumdytuvais“:
- „Švarūs Dzūkai“ – gabeno rytinį rūko prisodrintą orą iš pušynų į miestus specialiuose moliniuose puoduose. Pardavinėjo turgavietėse iš po prekystalio.
- „Balti pūstelėjimai“ – organizacija, vežusi gryną šiaurės vėją per Latvijos pasienį tautiškais ornamentais siuvinėtuose lininiuose maišuose.
- „Kibiro Brizas“ – Kauno grupuotė, kuri perpumpuodavo iš Kybartų traukinių stoties čia nelegaliai įvežtą rusišką orą, išpilstydavo į kibirus ir tiekdavo Vilniaus elitiniams rajonams.
- „Smilkalų brolija“ – Vilkaviškio vienuolių tinklas, kuris maskuodavo orą kaip smilkalus ir legalizuodavo jį bažnytinių apeigų metu.
- „Pabradės Kvapukų frontas“ – jau minėti pelkiniai chemikai, kurie nelegaliai filtravo orą iš vandens. Kai kurie net spėjo jį karbonizuoti.
@Kvėptelėtojas77: „Mano tėvas kvėpavo iš plastikinio maišelio, bet sakė – svarbu, kad laisvai. Aš vis dar moku lizingu.“
@BažnytinisŠventvėjis: „Jei kvepia kaip mišių dūmas, bet iš tikro yra pelkės oras – ar tai šventvagystė, ar ekonomika?“
XI skyrius – Kvėpavimo kapitalizmo viršūnė: Žemaičių autonominė kvėpavimo respublika
Žemaitija oficialiai atsiskyrė nuo likusios Lietuvos (tik kvėpavimo klausimais) ir paskelbė:
„Kvėpuok kaip nori – svarbu iš širdies.“
Išsileido savo valiutą – Orcentą ir laikiną Žemaičio pasą, galiojantį iki paskutinio atodūsio… Taip pat pasitvirtino himną, kurio pagrindinė mintis buvo:
„Lietuva brangi, o čia – kitaip.“
Turistai plūdo į Žemaitiją pakvėpuoti kaip senais laikais. Šaliai tai atnešė deguonies krizę. Vilnius prarado kvėpavimo eksportą ir ėmė skolintis orą iš Moldovos. Šitas buvo saldus, bet turėjo lengvą Europos tvaikelį…
XII skyrius – Pabaigos pradžia: kai buvo per daug oro
Galiausiai atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo – vieną rytą oras tapo per pigus.
Kinija pasiūlė neribotą nemokamo oro tiekimą, jei Lietuva leis statyti vieną gigantišką oro piltuvą Pabradėje, kuris būtų „tik moksliniams tyrimams“. Per naktį visa valstybės kvėpavimo sistema tapo nebereikalinga. LNOEAT pastatas buvo apleistas. Jo viduryje stovėjo automatas su užrašu:
„Paspausk, jei nori įkvėpti. (Laikinai neveikia nuo 2040-ųjų).“
XIII skyrius – Kvėpuojame toliau… su sąlygomis
Šiandien, 2125 m., žmonės vėl kvėpuoja laisvai, nors vis dar veikia „Oro planų“ muziejus, kuriame eksponuojami interaktyvūs sensoriai ir paroda „Kvėpuok kaip Skilutis™“. Vaikai mokyklose mokosi apie kvėpavimo planus taip, kaip seniau buvo mokoma apie baudžiavą. Ir kai kas nors pasako: „Tu čia man nešvaistyk oro!“, visi tik tyliai nusijuokia – nes dar atsimena, kad buvo laikai, kai kvėpavimas turėjo kainą.
@FinalCommentaristas: „Šitaip negalėjo būti, neįmanoma. Orvelas vartosi grabe…“
@PūstNosis202: „Gali atimti mano pinigus, bet ne mano burbulus.“
@KvėptEglutė: „Pas mus kaime vis dar mokam už žiovulį. Bet tik jei su garsu.“
@SenasSensorius: „Kartais dar užsidedu orometrą, šiaip, iš nostalgijos. Kai kvėpuoju bulvių rūsyje.“
XIV skyrius – Mąstymo mokestis: kai kvėpavimas tapo per pigus, prasidėjo mokesčių reforma
Kai Lietuva pagaliau atsikvėpė nemokamai, valdžia nesugebėjo susitaikyti su laisvais žmonių plaučiais, tad ėmė ieškoti naujų apmokestinimo formų. 2043 m. Progresyvios Minties Ministerija (PMM), vadovaujama ministro Skirmanto Rimtgaidžio, paskelbė:
„Kvėpuoti – viena, bet galvoti – tai jau privilegija. O privilegijos turi būti deklaruojamos.“
Išradimas, pakeitęs viską: GALVOMATRAS™
Į kiekvieno žmogaus kepurę buvo įmontuotas Galvomatras™ – įrenginys, matuojantis:
- minčių dažnį (Hz),
- minčių stiprumą (kilobūtai),
- emocijų spalvą (nuo švelniai mėlynos iki įtartinai raudonos).
„Jeigu galvoji dažnai – vadinasi, dirbi. Jeigu dirbi – moki mokesčius. Jeigu galvoji be darbo – tai jau potenciali grėsmė.“
Minties mokestis pagal lygį:
- I lygis – paprasta kasdienė mintis („Gal reiktų arbatos?“) – 0,02 €/mintis
- II lygis – filosofinė abejonė („Ar aš tikrai esu?“) – 0,50 €/mintis
- III lygis – kritika valdžiai („Gal jie per toli nueina?“) – automatinis 14 dienų stebėjimas, po to bauda 113 € + PVM
Komentarai iš gyventojų:
@TylaGalvoje: „Mąstau tik sapnuose. Dieną vaikštau išjungęs smegenis. Kol kas veikia.“
@ProtingaBetTyli: „Vyras mąstė apie kreditą. Užfiksavo. Vietoj įspėjimo gavo neblogą pasiūlymą…“
@NeGalvojuNuo2022: „Pradėjau galvoti tyliai, kaip per šventas mišias. Tada Galvomatras pradėjo pūsti garą. Išsigandau, bet paskui nurimo.“
XV skyrius – Partizanų atsakas: žemaičiai su šalmukais
Žemaitija vėl neištvėrė. Supratę, kad „mintis – tai oro giminaitė“, jie vėl infiltravosi (ot kaip mandriai!) į sostinėje susiformavusį neformalų susivienijimą. Kartu jie sukūrė „Protamūšio šalmukus“ – kibiro formos galvos apdangalus, slopinančius Galvomatro signalą.
Juos gamino iš:
- veltinio,
- grikių lukštų,
- sugadintų rinkiminių biuletenių.
Sostinėje buvo užfiksuoti pirmieji Mintiniai partizanai, kurie per radijo bangas transliavo pavojingas mintis:
- „Gal žmonės turėtų patys spręsti?“
- „Kas pasakė, kad mokesčiai turi būti už bet ką?“
Tai buvo vadinama „minčių terorizmu“, ir už tai grėsė „Priverstinis sąmonės nuskaidrinimas.“
XVI skyrius – Pabaiga – tyli, bet sunki
2050-aisiais Galvomatrai pradėjo masiškai gesti, kai vienas programuotojas iš Raseinių įkėlė kenkėjišką mintį: „Kas būtų, jei visi vienu metu galvotų apie… nieką?“
Ir taip vieną rytą Lietuvoje įsivyravo Kolektyvinė Tuštuma™. Visos sistemos sustojo. Žmonės stovėjo ir tyliai žiūrėjo į tolį. Ir nedrąsiai pradėjo giliau kvėpuoti… Valstybės serveriai išmetė klaidą: „0 minčių. 0 pajamų. ERROR.“
XVII skyrius – Paveldas
Dabar Galvomatrai stovi muziejuose šalia Kvėpavimo leidimų. Vaikai žaidžia „Užmesk mintį“ arba „Atspėk, ar galvojau apie valdžią“. O kai kas nors pasako: „Apie tai negalima galvoti“, visi supranta: tai ne metafora. Tai istorija.
Komentarai iš ateities:
@TylusGenijus: „Buvo ir gerų dalykų. Aš, pvz., išmokau galvoti neišsiduodamas – tik truputį judindamas antakius.“
@ProtmokesciuSkolininkas: „Dar turiu 14 neišnaudotų minčių. Perduosiu vaikams, jei nesuspėsiu kažko pagalvot.“
@ŽemaičiųKorifanas:„Mąstyti – tai ne obuolius raškyti. Neįsijauskit labai, gali dar ir atsirūgti…“
XVIII skyrius – Epilogas: Kol kvėpuoji, esi taikinys
Laikai pasikeitė. Žmonės vėl kvėpuoja, galvoja ir žiūri vieni kitiems į akis be mokesčių. Oro leidimai ir Galvomatrai surūdiję stūkso muziejuose, o senosios kartos atstovai pasakoja vaikams pasakas: „Anūkėli, buvo laikai, kai per daug įkvėpęs galėjai būti deportuotas į Pabradę, kur priverstinai turėsi išmokt kinų kalbą…“
Bet tiesa niekur nedingo. Ji tyliai plevena virš Lietuvos – kaip baltas paukštis danguje.
Nes niekas nėra apsaugotas nuo biurokratinio beprotybės ciklo.
Jie ateina tyliai – su lentelėmis, parašais, apklausomis.
- Iš pradžių: „tik dėl tvarkos“
- Tada: „visi turi prisidėti“
- O paskui: „kas nekvėpuoja su mumis – tas prieš mus.“
XIX skyrius – Paskutinė viltis: Žemaičiai ir Pelkė
Vieninteliai, kurie niekada nepamiršo, buvo Žemaičių partizanai. Jie vis dar saugo Didįjį Dumplių Archyvą, kuriame laikomi planai visiems atvejams:
- Oro apmokestinimui
- Minčių susekimui
- Net šnervių matavimui
O šventoji vieta – Pabradės pelkė. Sakoma, kad ten vis dar atsiveria angelų oro šulinys, iš kurio galima įkvėpti… Laisvės. Ne deguonies, ne azoto – o būtent, laisvės kvapo. Jis šiek tiek primena grikius, truputį šlapią beržą ir dar kažką – primirštą, bet labai brangų.
Paskutiniai žodžiai metraščio puslapyje išraižyti pelkės lentelėje:
„Kol galvoji – esi pavojingas. Kol kvėpuoji – esi gyvas. Kol tiki – esi laisvas.“
@IšPelkėsSuMeile: „Mano kvėpavimas šventas. Mano mintys – tylios. Mano pelkė – nemokama.“
@PaskutinisŽemaitis: „Jei vėl ateis sensoriai – malkos paruoštos.“
@AnūkėlioAtodūsis: „Saugokit pelkę. Saugokit kvėpavimą. Ir nepasitikėkit žmogumi su lentele.“
Išvada:
- Istorija linkusi kartotis.
- Valdžia linkusi išprotėti.
- O žmogus – linkęs pamiršti.
Tad kvėpuok, galvok, žiūrėk, bet visada turėk šalmuką, malką ir kelis įkvėpimus atsargoj.
@TylusKomentaras2125: „Pabaiga? Ne. Tiesiog giliai įkvėpk… kol dar galima.“
Teksto autorius: Ugnius Degėsis