Kodėl Rietavo “mužikai” ponus garbina?

Rietavas (žem. Rėitavs) – miestas Žemaitijoje, Telšių apskrityje, 25 km į pietus nuo Plungės, esantis Žemaičių aukštumos rytuose ir Endriejavo kalvagūbrio vakaruose. 

Noriu atkreipti dėmesį į Rietavo istorijos periodą nuo tada, kai Rietavą valdė ponai Oginskiai bei paanalizuoti, kodėl Rietave garbinamas Oginskių kultas.

Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lietuvos bajorų didikų ir kunigaikščių (nuo 1783 m.) giminė, nuo XVII a. pabaigos dariusi didelę įtaką Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime.

Nuo 1812 m. iki 1909 m. Rietavo miestas priklausė ponams Oginskiams. Rietave Irenijus Oginskis pasistatė rezidenciją, išnaudodamas mužikus ir jų pagalba iškilo dvaro rūmai bei Rietavo bažnyčia.

Tuo metu galiojo baudžiavinė santvarka ir buvo įteisinta feodalo galimybė naudotis valstiečio darbu, turtu bei asmeniu. Taip pat valstiečiams galiojo draudimas keisti šeimininką bei keltis gyventi į miestą. Ponai viduramžių Europoje turėjo teisę išnaudoti jų žemėje gyvenančius valstiečius, o kartais ir miestiečius bei juos bausti. Mužikai buvo išnaudojami kaip juodoji darbininkija bei pigi, beveik nieko nekainuojanti, darbo jėga. Dvarininkai turėjo teises į valstiečio palikimą bei vadinamąją pirmosios nakties teisę.

Pirmos nakties teisė – “Pirmos nakties teisė” (lot. jus primae noctis, vok. Recht der ersten Nacht, Herrenrecht, pranc. Droit de cuissage, Droit de prélibation – dvarininkų sugalvota teisė, kuomet jaunosios pirmasis lytinis aktas vyksta ne su būsimu sutuoktiniu, o su svetimu vyru.

Šia teise galėjo pasinaudoti dvarininkas, feodalas ar koks nors kitas garbus asmuo, kuriam jaunavedžiai priklausydavo. Buvo griežtai laikomasi baudžiavos taisyklių, ilgalaikių įsipareigojimų, religinių dogmų ir pačių ponų sukurtų iškrypėliškų įstatymų.

Žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis, tai atrodo kaip žeminantis ir nemalonus faktas dar pačioje šeimyninio gyvenimo pradžioje. Tačiau senesniais laikais žmonės neturėdavo kito pasirinkimo ir palaipsniui prie to tiesiog priprasdavo. Kaimo mergaitė jau nuo mažų dienų žinojo, kad nekaltybę jai atims ne būsimasis jos vyras, o, tarkim, koks grafas, gyvenantis prabangiuose rūmuose, ponas ar bajoras.

Valstiečiai iki XIX a. vidurio teisiškai nebuvo vienalytis gyventojų sluoksnis. Apie 56 proc. valstiečių priklausė dvarininkams, daugiau nei ketvirtį sudarė valstybiniai valstiečiai, o kiti priklausė karaliui arba bažnyčiai.

Jūs šiandien turite katę, šunį ar dar kokį gyvūną, o jie tuomet turėjo valstiečius….

Ne išimtis buvo ir Rietavas, valdant ponams Oginskiams

1802 m. caro įsakymu Rietavas iki gyvos galvos buvo atiduotas Mykolui Kleopui Oginskiui, kuris sulygino valstiečių baudžiauninkų ir miestelėnų teises, atmesdamas pastarųjų prašymą laikyti juos laisvais žmonėmis ir grąžinti savivaldą.

Rietavas Oginskių nuosavybe tapo 1814 m., kai caras Aleksandras I įsakė iki gyvos galvos atiduoti valdą M. K. Oginskiui už 277 600 sidabrinių rublių. 1818 ir 1819 m. šis neįmokėjo dalies skolos, o 1822 m., prieš išvykdamas gyventi į Italiją, užrašė Rietavą savo žmonai Marijai bei vaikams Amalijai, Emai, Idai ir Irenėjui Kleopui. Caras Oginskiams leido skolą išmokėti per 12 metų.

Marijai Oginskienei tapus Rietavo savininke, ši pradėjo reikalauti duoklės ne tik iš valstiečių, bet ir iš miestiečių. Lažas didėjo, tradicine norma bajorų dvaruose tapo 3 dienos darbo per savaitę nuo kiekvieno kiemo (0,25-0,5 valako). Nuo balandžio 23 d. iki rugsėjo 29 d., spalio 28 d. ar lapkričio 1 d. privalomomis dienomis iš kiemo į lažą turėjo eiti 2 žmonės: pagrindinis darbininkas (pirmininkas) su jaučiais ar arkliais ir antrininkas – moteris ar pusbernis; žiemą – vienas žmogus. Dirbti reikėjo nuo saulėtekio iki saulėlydžio, maitintis savo maistu. XVII a. pirmoje pusėje Žemaičių vyskupo valdose atsisakyta lažo ir pereita prie činšo.

1833 m. mirus M. K. Oginskiui, Rietavą paveldėjo jo sūnus Irenijus. M. Oginskienė, pablogėjus sveikatai, išvyko į Italiją. Ten mirė 1851-aisiais metais.

1835 m. I. Oginskis reformavo baudžiavinį valstiečių valdymą ir įvedė savivaldą. Oginskis, supratęs, kad reikia mažinti atotrūkį tarp ponų ir mužikų, 1835 m. įsteigė Rietave ligoninę, o 1836 m. –  dviejų klasių kaimo mokyklą religiniu pagrindu. Buvo įsteigta senelių ir našlaičių prieglauda. Žinoma, taip pat ir taupomoji-skolinamoji kasa, iš kurios Oginskiai nemenkai pasipelnydavo. Buvo pastatytos kareivinės, kad kareivių nereiktų apgyvendinti pas vietos valstiečius, dėl ko šie būdavo labai nepatenkinti.

I. Oginskis išleido instrukcijas, kuriose Vakarų Europos pavyzdžiu jis stengėsi plėtoti pramonę: čia įkurta geležies liejykla, žemės ūkio padargų fabrikas, lentpjūvė. Amžiaus viduryje didikai įkūrė žemės ūkio mokyklą, kuri veikė 1859–1863 m.

Patys Oginskiai buvo iš tų, kurie mėgo didelę prabangą ir gausias puotas, dažnai virstančias masinėmis “orgijomis”. Oginskių rūmus saugojo aptverta aukšta metalinė tvora, kurios dalis išlikusi ir iki šių dienų. Ten buvo įrengtas ir sargybos postas, kur sargyba ponus saugojo nuo tuometinių Žemaitijos “razbaininkų” išpuolių.

 

Oginskiai turėjo net atskirą dvaro muzikantų bendrabutį, kuriame gyveno vietiniai bei iš kitų miestų atvykstantys muzikantai.

Oginskių rūmai garsėja tuo, kad 1892 m. balandžio 17 d. per Velykas Rietavo dvare bei bažnyčioje buvo įžiebtos pirmosios Lietuvoje elektros lemputės. Taip, būtent bažnyčia tuomet glaudžiai bendradarbiavo su ponais, o tuometiniai kunigai būdavo dažni Oginskių dvaro puotų dalyviai. Visi šie tuometiniai prabangos dalykai tebuvo ponų ir bažnyčios privilegija, apie kurią mužikas galėjo tik pasvajoti.

1909 m. vienos puotos metu Oginskių rūmuose kilo didžiulis gaisras, po kurio daug vertybių sudegė. Rūmų niokojimas tęsėsi Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečių okupantai daug vertingų daiktų, muzikos instrumentų bei meno kūrinių iš rūmų išvežė į Vokietiją.

Tais laikais ponai mėgavosi neapsakoma prabanga ir brangiais pirkiniais, meno kolekcijomis, paveikslais, prabangiais indais, papuošalais, muzikos instrumentais, rūbais ir visa tai buvo daroma mužikų sąskaita, kurie vos galą su galu sudurdavo.

1924 m. dvaro centrą nacionalizavo valstybė, rūmai perduoti lietuvių katalikių moterų draugijai, kuri 1926 m. juos pardavė iš varžytinių. Naujasis savininkas Povilas Jurgaitis rūmus nugriovė, o iš plytų statėsi sau naujus namus. Sovietmečiu dvarvietėje įkurtas tarybinis ūkis-technikumas.

Iš senųjų dvaro pastatų išliko muzikos mokykla, kurios pastate įsikūrė Rietavo istorijos muziejus. Šis, vietos gyventoju pasakojimu, veikia kaip Oginskių “garbinimo” įstaiga. Tarp išlikusių pastatų yra muzikantų bendrabutis, vandens bokštas, keli ūkiniai pastatai, sargybos dviaukštis namas, dalis tvoros bei dveji vartai. Paskutiniuoju laiku atkasti ir rūmų pamatai.

Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, tebestovi Oginskių šeimos koplyčia. Čia ilsisi Bogdano Oginskio ir jo brolio Mykolo palaikai, o šalia jos akmeninis paminklas žymi jų tėvo Irenėjaus kapą.

Save gerbiantis žmogus niekada nesididžiuos ponais ir tais, kurie kankino bei išnaudojo jo protėvius. Mano manymu, tai yra tiesiog žema bei rodoma didžiulė nepagarba sau. Žmogaus prigimtis yra būti laisvu, o ne tarnauti ponams!

Kaip Žemaičiai rašė laiške Vytautui Didžiajam – “Mes esame laisvi Dievo-Gamtos vaikai ir tu neturi jokios teisės su mumis taip elgtis”.

Tautvydas Žemaitis