Keistas D. Trumpo „skambutis”

JAV prezidentas Donaldas Trumpas neseniai sukrėtė tarptautinę bendruomenę pareikšdamas, kad Vašingtonas pirmą kartą istorijoje užmezgė tiesioginį kontaktą su „Hezbollah“ grupuote, siekdamas sustabdyti intensyvų karinį konfliktą Libane. Netrukus po to Irano remiamos organizacijos atstovai šią informaciją kategoriškai paneigė, teigdami, kad jokio tiesioginio dialogo nebuvo. Šis informacinis susidūrimas atveria platesnį vaizdą į tai, kaip Artimųjų Rytų krizės fone persipina reali diplomatija, politinis blefas ir griežtas teisinio statuso paisymas.

Iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo kaip akivaizdus vienos iš pusių melas, tačiau politinė realybė rodo, kad abi pusės tiesiog savaip interpretuoja tuos pačius įvykius. Savo pareiškimuose iš Ovaliojo kabineto D. Trumpas užtikrintai teigė, kad „mes iš tikrųjų pirmą kartą istorijoje kalbėjomės su „Hezbollah“. Jis pridūrė, kad kontaktas įvyko per „aukšto rango atstovus“ ir džiaugėsi pasiektu susitarimu nutraukti ugnį. D. Trumpui ši situacija – puikus jo, kaip „sandorių meistro“, įvaizdžio įrodymas.

Tuo tarpu „Hezbollah“ politinio sparno pareigūnas Mahmudas Qomati agentūrai AFP patikslino, kad jokių tiesioginių pokalbių tarp grupuotės lyderių ir D. Trumpo administracijos nebuvo. Pasak jo, JAV prezidentas tiesiog savaip interpretavo tradicinį diplomatinį kanalą: žinutės buvo perduodamos per Libano parlamento pirmininko Nabih Berri patarėją, kuris nuolat komunikuoja su JAV ambasadore Libane.

Šis diplomatinis nesusipratimas nėra atsitiktinis, kadangi kiekviena pusė turi stiprių priežasčių manipuliuoti situacijos detalėmis viešojoje erdvėje. JAV pozicijos tikslas yra parodyti greitą bei efektyvų krizės valdymą, todėl tarpininkų žinutės čia interpretuojamos kaip tiesioginis sandoris. „Hezbollah“ tikslas yra visiškai priešingas – išlaikyti pasipriešinimo lyderio įvaizdį ir radikalių rėmėjų pasitikėjimą, todėl pokalbius su Libano valstybės atstovais jie griežtai atskiria nuo derybų su pačia grupuote.

Vašingtonas oficialiai laiko „Hezbollah“ teroristine organizacija, o jos įstatymų leidėjams taiko griežtas sankcijas. Oficialus, tiesioginis JAV prezidento skambutis šiai grupuotei reikštų dešimtmečius vykdytos užsienio politikos sulaužymą ir sukeltų teisinį precedentą. D. Trumpui naudinga pateikti situaciją kaip asmeninį proveržį, tačiau oficiali administracija privalo išlaikyti distanciją. Grupuotei, kurios ideologija pastatyta ant „pasipriešinimo Amerikos ir Izraelio imperializmui“, viešas prisipažinimas, kad jie tiesiogiai derasi su D. Trumpu, būtų politinė savižudybė.

Tai demonstruotų silpnumą prieš jų pagrindinį rėmėją Iraną ir vietos kovotojus, todėl jie primygtinai reikalauja, kad viskas vyko tik per Libano valstybines institucijas. Prie viso to prisideda ir paties D. Trumpo komunikacijos stilius – JAV prezidentas yra žinomas dėl savo polinkio į hiperbolizaciją, tad techninį, netiesioginį pranešimų apsikeitimą per trečiąsias šalis užsienio politikos formate jis dažnai apibūdina kaip asmeninį, dramatišką „pokalbį“.

Nepaisant ginčų dėl žodžių, realios paliaubų derybos vyksta ir užkulisiuose pasiektas trapus sutarimas. Pranešama, kad Izraelis sutiko nebevykdyti masinių antskrydžių prieš Beirutą ir nebesiųsti ten karių, o „Hezbollah“ pažadėjo pristabdyti raketų smūgius į Šiaurės Izraelį. Tačiau šis procesas išlieka itin komplikuotas. Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu pabrėžia, kad jei „Hezbollah“ pažeis susitarimą, smūgiai bus atnaujinti, o pati grupuotė reikalauja visiškos Izraelio kariuomenės evakuacijos iš visos Libano teritorijos. Šiame geopolitiniame žaidime D. Trumpo pareiškimai apie „pirmąjį pokalbį istorijoje“ tėra dar vienas būdas daryti spaudimą abiem konflikto pusėms ir prisiimti nuopelnus už taikos procesą.