Patiko? Pasidalinkite!

Daugumai amerikasosų (amerikasosas – tai tas kuris šaukia Amerika-SOS, kada jį puola, pvz. – rusai) JAV asocijuojasi su pirmaujančia „hai-teko“ technologijų šalimi, Holivudu, Silicio slėniu ir daug kuo kitu.

Be abejo iš dalies taip ir yra. Bet kaip sakoma ir ant Saulės yra dėmių. O jau ant JAV …. Šiandien papasakosime apie keturias technologijas, kurias prarado JAV. Ir galbūt visam laikui.

Urano sodrinimas 

Nuo senų laikų JAV nusprendė savarankiškai neužsiimti urano sodrinimu. Jie pradėjo tai daryti, tačiau naudojo brangią dujų difuzijos technologiją, kuri sunaudoja 50 kartų daugiau energijos nei sodrinimo technologija centrifugose. Supratę, kad tai per yra brangu JAV, jie nusprendė pirkti iš TSRS sodrintą uraną, kuris buvo 12 kartų pigesnis, nei tai daryti savarankiškai. Dėl to, kad valdžia nenori daryti viską savarankiškai, JAV prarado galimybę pasigaminti sau uraną savarankiškai.

Pinigai reikalingi technologiniams procesams, statyti gamyklas, centrifugas ir k.t.  yra, bet nėra darbuotojų, kurie galėtų ten dirbti.

Po šaltojo karo pabaigos, TSRS liko daugiau nei 600 tonų   sodrinto ginkluotei skirto urano (didelės % koncentracijos). TSRS jį praskiedė ir sudarė sutartį su JAV dėl šio urano, skirto naudoti Amerikos atominėse elektrinėse, tiekimo. 1994 m. TSRS ir JAV sudarė šio urano tiekimo į JAV sutartį, tačiau 2013 m. Rusija išsiuntė paskutines 60 tonų  urano skirto Amerikos atominėms elektrinėms ir dabar amerikiečiai nėra iš kur jo imti.

Sukurti savarankiškai yra per brangu ir todėl dabar rusiškas „Rosatom“ užsiima panaudoto urano supirkimu iš JAV, jo perdirbimu ir pardavimu atgal į JAV. Patys amerikiečiai iki šiol vis dar neturi modernių urano sodrinimo technologijų ir lieka priklausomi nuo Rusijos kompanijų.

Tuo pačiu metu jie ne kartą bandė atkurti šias technologijas, buvo ištisos programos ir projektai. Bet viskas buvo beviltiška.

Ledlaužių statyba

UGPP91m2_kvlXBNmzSf7MnV8f5qX4arvm8bcfJKQ

2018 m. pradžioje JAV pakrančių apsaugos tarnyba ir JAV karinis jūrų laivynas (KJL) paskelbė apie planus investuoti iki 9,8 milijardo JAV dolerių į trijų sunkiųjų poliarinių ledlaužių, galinčių veikti Arktyje ir Antarktidoje, sukūrimą. Pirmojo iš jų įvedimas į rikiuotę planuojamas 2023 m.

Šis pareiškimas tapo svarbiu – ir ilgai lauktu – įvykiu JAV ginkluotosioms pajėgoms. Pats naujausias iš Amerikos ledlaužių – „Polar Sea“ – buvo nuleistas 1978 m., o nebenaudojamas nuo 2010 m. Dar vienas toks pat laivas – „Polar Star“, kuris buvo pradėtas eksploatuoti 1976 m., šiuo metu yra vienintelis eksploatuojamas sunkus Jungtinių Valstijų ledlaužis. JAV pakrančių apsaugos tarnyba turi dar du mažesnius ledo klasės poliarinius laivus. Ryškus kontrastas su Rusija – 41 ledlaužis.

Šį mėnesį publikuojamoje  naujoje JAV audito rūmų ataskaitoje konstatuojama, kad JAV pakrančių apsaugos tarnyba neturi aiškaus ekonominio pagrįstumo nei dėl kainos nei dėl tvarkaraščio  jos ambicingai programai įsigyti sunkiuosius ledlaužius.

GAO – JAV kontrolės institucija, įgaliota Kongreso tikrinti, kaip federalinė vyriausybė išleidžia mokesčių mokėtojų dolerius. Ledlaužio programos atveju agentūra atliko išsamią analizę: pradedant nuo išlaidų, susijusių su klimato pokyčiais Aliaskoje, ir baigiant gręžimo Arkties nacionaliniame draustinyje ekonominiu pagrįstumu.

Tyrimo metu nustatyta, kad pakrančių apsaugos tarnyba patvirtino ledlaužio kūrimo programą be išankstinės projekto  analizės, neatlikusi technologinio įvertinimo ir neįvertinusi techninės rizikos.

Numatomos projekto išlaidos ir grafikas buvo griežtai sukritikuoti. Planuota ledlaužio kaina – 9,8 milijardo JAV dolerių – yra pripažinta sumažinta, nes nepakankamai įvertinta ir neatsižvelgiama į visus programos finansavimo poreikius. Planuojama laivo eksploatavimo pradžios data grindžiama ne realiais statybų laiko įvertinimais, o atsižvelgiant į paskutinio turimo ledlaužio – „Polar Star“ – eksploatacijos nutraukimo laiką.

Pagal tyrimo išvadas GAO išsiuntė šešias rekomendacijas Pakrančių apsaugos tarnybai, Nacionalinio saugumo ministerijai ir kariniam jūrų laivynui, pagal kurias būtina „atlikti technologinį projekto vertinimą, patikslinti sąmatą ir parengti įgyvendinimo grafiką pagal esamus metodus ir praktiką, o po to perdaryti technines programos sąlygas“. Nacionalinio saugumo ministerija sutiko su visomis šešiomis rekomendacijomis.

Na, o jei pasakyti tą suprantama kalba – JAV daugiau nei 40 metų nestatė ledlaužių. Įsivaizduokite, jie nebuvo statomi daugiau nei 40 metų. Visi, kurie dalyvavo kuriant naujausią ledlaužį, jau yra pensininkai arba jų jau nebėra. Gamyklos jau seniai perprofiliuotos ir praradusios reikiamas kompetencijas (taip pat ir dėl žmonių). O per metus ar dvejus tokia pramonė nėra sukuriama.

Fantastiškų variklių SR-71 lėktuvams sukūrimas

0x3T8cBZudhyY4xpCMRET40ZNfnMU3XLUoYBBx1l

„Lockheed SR-71“ – JAV oro pajėgų strateginis viršgarsinis žvalgybinis lėktuvas. Neoficialiai buvo pavadintas „Blackbird“, išvertus iš anglų „Juodasis strazdas“.

Šio lėktuvo ypatybės yra didelis greitis ir aukštis, dėka ko pagrindinis raketų išvengimo manevras buvo pagreitis ir kilimas aukštyn.

1976 m. „Blackbird“ SR-71 pasiekė absoliutaus greičio rekordą tarp pilotuojamų  lėktuvų su turboreaktyviniais varikliais – 3 529,56 km / h. Iš viso FAI buvo įregistruoti 4 galiojantys rekordai, ir visi siejami su skridimo greičiu. Ir vienas aukščio rekordas horizontaliame skridime – 25 929 metrai. Jei kam nors įdomu, tai šiuolaikinio F-35 maksimalus greitis: 1930 km / h. Tai yra, 1976 m. – 3500 km per valandą ir 1930 km / h jau 2019 m.

Šis lėktuvas buvo tikras galvos skausmas rusų PVO gynybai. MIG 25 ir 31 buvo lėtesni už jį. Laimei, jis neturėjo ginklų. Kažkas labai panašaus buvo parodyta filme „Žmonės X“.

Šio lėktuvo širdis buvo varikliai J58.  Kintamo ciklo turboreaktyvinis variklis, Prattas ir Whitney, tai yra turboreaktyvinio variklio ir tiesiasraučio atmosferinio-raketinio variklio hibridas.

Čia neaprašinėsime šio variklio detalių. Taip, jis turėjo trūkumų ir buvo per daug kaprizingas. Bet leiskite jums priminti, kad jis buvo pradėtas eksploatuoti 1966 m.

Eksploatacija baigta 1998 m. Panašu, kad, čia kaip su urano sodrinimu. Pamąstė kad oponentų neliko, ir na ir kam tokie sudėtingi brangūs varikliai.

Sunkiųjų raketų variklių gamyba. Rusijos RD-180 analogas. 

RD-180 – rusiškas dviejų komponentų uždarojo ciklo skystojo kuro raketinis variklis su oksiduojančių generatorinių dujų sudeginimu po turbinos, turi dvi degimo kameras ir dvi išmetimo tutas. Sukurtas 1990-ųjų viduryje,  galingiausio pasaulyje tarybinio RD-170 variklio bazėje, gaminamas „Akademiko V. P. Gluško vardo NPO Energomaš“.

1996 m. projektas RD-180 laimėjo variklių sukūrimo ir pardavimo konkursą JAV raketoms-nešėjoms Atlas-3 ir Atlas-5.

1996 m. „General Dynamics“ įsigijo teisę naudoti variklį. Pirmą kartą variklis buvo panaudotas 2000 m. gegužės 24 d. kaip pirma pakopa raketai „Atlas IIA-R“ – „Atlas IIA“ raketos modifikacijai; vėliau raketa buvo pervadinta į „Atlas III“.

Po pirmojo paleidimo buvo atliktas papildomas variklio sertifikavimo darbas, siekiant jį panaudoti universaliame raketiniame modulyje (ang. Common Booster Core) raketos „Atlas-5“ pagrindinėje pakopoje. Vieno variklio kaina  2010 metais buvo 9 mln. USD. Taigi nuo 1999 m. pradžios RD-180 variklis buvo naudojamas „Atlas-3“ ir „Atlas-5“ raketose-nešėjose. Iki 2008 m. vasario 1 d. buvo atlikti 6 raketų „Atlas-3“ paleidimai ir 12 raketų „Atlas-5“ paleidimų, visuose   RD-180 variklis veikė be klaidų.

Kadangi variklių panaudojimo programos tikslas yra  komercinių palydovų ir JAV vyriausybės palydovų paleidimas, tai tam, kad variklių tiekimas atitiktu JAV įstatymus,  „Pratt & Whitney“ yra laikomi bendru RD-180 gamintoju. Tuo pat metu, nepaisant daugybės gandų, platinamų internetinėse MIP ir tinklaraščiuose, patentinės teisės į variklio konstrukciją priklauso „NPO Energomash“; 2018 m. pabaigoje visa variklių gamyba buvo sutelkta Rusijoje. Pardavimą vykdė bendra „Pratt & Whitney“ ir „NPO Energomash“ bendra įmonė „RD-Amros“, įsigijimą ir montavimą vykdė „United Launch Alliance“ (ULA).

Keista, kad 2008–2009 m. „Energomash“ grynieji nuostoliai dėl RD-180 variklių tiekimo į JAV sudarė 880 milijonų rublių, arba beveik 68% visų bendrovės nuostolių. Rusijos apskaitos rūmai atskleidė, kad varikliai buvo pardavinėjami tik už pusę jų gamybos išlaidų vertės. Pasak „NPO Energomash“ vykdomojo direktoriaus Vladimiro Solncevo, iki 2010 m. raketų varikliai buvo parduodami nuostolingai, nes gamybos savikaina augo sparčiau nei kaina, už kurią pasisekdavo suderinti pardavimus. 2010–2011 m. buvo imtasi daugybės priemonių ir padėtis buvo ištaisyta.

Dėl pablogėjusių Rusijos ir Amerikos santykių (nuo 2014 m.), abiejų šalių politikai teikė siūlymus nutraukti amerikiečių naudojamo variklio tiekimą. Visų pirma, draudi pirkti variklį draudė  Džono Makkeino pateikta pataisa. Iniciatyvą uždrausti naudoti variklį kariniams JAV paleidimams pateikė vyriausybės pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Rogozinas.

Kaip RD-180 pakaitalas JAV buvo svarstomi nauji varikliai, kurių kūrimui Pentagonas reguliariai skyrė pinigus.

Tačiau kada JAV variklis bus paruoštas naudoti, niekas negali atsakyti.Taip pat 2014 m. buvo pasirašyta sutartis su privačia įmone „Blue Origin“ sukurti analogą Rusijos RD-180 ; jų naujasis variklis BE-4 (metanas naudojamas kaip kuras) buvo pristatytas 2017 m. pradžioje; pranešama apie sėkmingą darbų eigą.

Jos konkurentas „Aerojet Rocketdyne“ 2017 m. gegužės mėn. atliko pirmuosius AR1 variklio prieškamerinius savo variklio ugnies bandymus.

2018 m. Rugpjūčio mėn. NASA direktorius Džimas Braidenstainas interviu „C-Span“ telekanalui pareiškė, kad amerikiečių kūrėjai stengiasi sukurti alternatyvą rusiškiems RD-180 varikliams [20].

2018 m. Sausio mėn. „Financial Times“, cituodama „NPO Energomash“ atstovus, paskelbė, kad Kinijos kompanija  „Great Wall Industry“ derasi dėl raketinių variklių technologijos pirkimo; leidinyje pažymėta, kad RD-180 sukuria tris kartus didesnę trauką nei galingiausias kiniškas variklis YF-100, kuris buvo sukurtas ankstesnio RD-120 variklio pagrindu.

„SpaceX“ vadovui Ilonui Maskui gėda, kad „Boeing“ / „Lockheed“ priversti naudoti rusišką variklį  „Atlas“ raketoje, tačiau pats variklis yra nuostabus.

2018 metais amrikietiškiems klientams buvo pristatyta 11 RD-180 variklių.

2019 m. vasario 11 d. Elonas Muskas savo „Twitter“ paskelbė apie sėkmingą „Raptor“ variklio išbandymą, kurį sukūrė jo įmonė „SpaceX“. Bandymuose variklis parodė 268,9 bar slėgį, kuris viršija ankstesnį Rusijos RD-180 rekordą.

2019 m. vasario 12 d. „NPO Energomash“ pagrindinis konstruktorius Petras Levočkinas pažymėjo, kad RD-180 variklis yra sertifikuotas su 10% atsarga, tai reiškia, kad slėgis jo degimo kameroje gali būti didesnis nei 280 atmosferų. „Raptor“ variklyje veikia schema „dujos-dujos“. Tokiems varikliams toks slėgio lygis degimo kameroje nėra kažkas neįprasto.

Kad būtų aiškus klausimas, visos šios keturios technologijos yra iš aukštųjų technologijų srities. Tai yra, tai realus Hi Teck. Realios technologijos. Jų negalima paimti ir sukurti. Reikalingi tyrimų institutai, įmonės, laboratorijos, kooperacija tarp šimtų įmonių, o svarbiausia – reikalingi žmonės. Tūkstančiai žmonių su reikalingomis, retomis specializacijomis.Tai yra, tas faktas, kad Jungtinės Valstijos jau daugelį metų nesugeba sukurti produktų su išvardintomis technologijomis, reikia, kad jos prarado ištisas aukštųjų technologijų pramonės šakas.

Paruošė Arūnas Yla


Patiko? Pasidalinkite!