Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas, kaip jam ne nuobodu, tikriausiai ištisas dienas liūdnai žvelgia pro langą ir t.t.
Aš įdėmiai stebėjau savo „vargšą“ berniuką. Netgi pasikalbėjau su juo apie tai. Ir eilinį kartą įsitikinau: ne, jam neliūdna ir nenuobodu. Dar daugiau – jam gera. Tai rodo ir elgesys namuose, ir elgesys už namų ribų, ir kalbos. 4,5 metų amžiaus vaikas yra jau visiškai adekvatus ir bendrauti su juo galima labai atvirai ir pakankamai rimtai.
Jis paprasčiausiai nežino, kad namuose turėtų būti liūdna. Jis nežino, kur jam turėtų būti įdomiau.
Jis gyvena šeimoje. Dalinasi su visa šeima visus darbus, rūpesčius, džiaugsmus, nesėkmes ir visa kita. Jis gyvena tą gyvenimą, kurį gyvena jo šeima. Sugeria į save visa tai, mokosi iš tėvų to, kaip jie gyvena.
Jis nelanko ugdymo centrų – vystyti smulkiąją motoriką, sugebėjimą susikaupti, mokytis raidžių ir skaičių ir mokytis bendrauti su bendraamžiais. Nepaisant to, jis žino viską, ką turi žinoti tokio amžiaus vaikas. Neseniai susidomėjo raidėmis ir štai jau išmoko praktiškai visas, su malonumu rašo man laiškus. Be jokių ugdymo centrų.
Kaip mums pasimaišė nuo visų tų „ugdyklų“! Mums atrodo, kad be jų ne tik normalaus vaiko neišauklėsime, o apskritai jo neišauginsim. Kaipgi jis užaugs be specialių užsiėmimų, treniruojančių smulkiąją motoriką? Be užsienio kalbos pamokų? Be skaičiavimo ir rašymo pamokų? Juk dabar tokie reikalavimai – reikia nuo trijų metų amžiaus pradėti mokyti. O darželis? Vaikui reikia socializuotis! Jis neišmoks bendrauti!
Ir kas gi vyksta? Gyvena vaikas darželyje. Taip, nuo 3 metų išmoks rašyti, skaičiuoti, šokti, lipdyti, piešti (juk tai taip svarbu, kad jis užaugtų laimingu, sėkmingu žmogumi, tiesa?). Moka 25 frazes anglų kalba, tėvai tuo labai didžiuojasi. O štai gyventi šeimoje nemoka. Nes į šeimą jis ateina tik vakare, kai visi pavargę sugrįžo iš darbo, pavalgė ir išsivaikščiojo po savo kambarius pailsėti po sunkios darbo dienos. O tai – anaiptol ne tikrasis šeimos gyvenimo paveikslas. Tikrojo gyvenimo vaikas taip ir nepamato, taip ir nesužino. O per išeigines vaiką, kuris visą savaitę praleido darželyje, tarytum darbovietėje, veda pramogauti.
Nes tėvai jaučia, kad turėtų vaikui duoti kažką daugiau nei sėdėjimas namuose, juk jam ten nuobodu, jis nežino, kuo ten užsiimti. Ir nutaria, kad vaikui baisiai reikalingi pramogų parkai, akvaparkai, kino teatrai, dar ten kažkas… Ir vėl vaikas leidžia laiką dirbtinėje aplinkoje. Taip ir gyvena, atplėštas nuo realybės.
Paskui, kai paauga, pradedame stebėtis – kodėl jis nepadeda namuose? Kodėl sėdi prie kompiuterio, neatsitraukdamas? Kodėl jam patinka leisti laiką su draugais, o ne šeimos rate? O kurgi ta šeima? Jis nežino. Jis nežino, ką apskritai galima veikti šeimoje. Jam nuobodu. Ir jis eina ten, kur visada ir gyveno – pas draugus, bendraamžius. O jei namie – tai prie kompiuterio. Dėl to, kad jis moka taip leisti laiką, šito jį išmokė, šitai jam rodė ir šituo jį apdovanodavo už pasiekimus.
O paskui bandys kurti savo šeimą. Ir štai tada jis visa tai suvoks kur kas giliau. Ir teks to mokytis. Bendrauti, kurti jaukumą, gaminti maistą, auginti vaikus… Per bandymus, klaidas, ašaras, barnius, skandalus… Juk tai nepalyginamai „efektyviau“ – mokytis iš savo klaidų.
Peticija už teisę laisviau šeimose ugdyti vaikus http://www.laimingivaikai.lt
Na cia tik laikinai dar galima ugdyti namuose. Greitai bus priimti Lietuvoje sodomistu is eurosajuzo istatymai ir jusu vaikelis bus nebe jis ar ji o kazkas!!! ( kaip norvegijoje – rusu kalboje Ono… ) beje norvegijoje jusu berniuka jau seniai butu ateme ir perdave I kita seima tyciotis is jo. Tuoj sodomistu lavinimas ( kaip Anglijoje bus privalomas nuo 3 metu ir mergaitisku drabuziu nesiojimas issauks visuomenes pasiugerejima ( bent jau spaudos) . Pasakose vaikams nebeliks Jonuko ir Grytutes o liks Jonas ir Jonukas ( kaip Norvegijoje) ir tai bus privaloma!!!!!! As nemeluoju. Anglijoje pagal 1992 metu istatyma 15% darbuotoju bet kurioje istaigoje ar imoneje privalo !!!!! Privalo buti sodomistai. Spekit kas grabalioja jusu sunu per fizinio pamokas? Anglijoje…. teisingai atspejote.
Mes visi būtume buvę atimti iš mūsų tėvų, jei euroišgamų įstatymai būtų buvę, kai mes buvome vaikais, o mūsų tėvai būtų buvę tokie, kokie buvo…
Turėjau mamą, tėtį, keturias seseris. Kaip ir jie – visas buvau tarybinis. Darželio, o juo labiau papildomų ugdymo centrų – nelankiau. Kompiuterių ir mobiliakų nebuvo. Mokyklinių atostogų metu ką norėjau tą veikiau: žvejojau, grybavau, maudžiausi, žaidžiau futbolą, kvadratą, subininį, ledo ritulį… Gaminom savadarbes bardankes, šratinius pistoletus, pinčikinius šautuvus. Žinoma šaudėm… Už lindimą į kaimynų sodą gaudavau tėviška ranka per užpakalį. Skaudėjo. Nepykau. Buvo paaiškinta už ką. Parduotuvėje pargriuvęs ant grindų nesivoliojau rėkdamas: „Noliu to, nu-upirk!“… Mokykloje lankiau šaškių, imtinių būrelį, chorą. Pionierių namuose lankiau jaunųjų autoinspektorių būrelį. Turėjome pažymėjimus. Budėdavome perėjose prie mokyklų.Vaikų bibliotekoje (S.Neries g.) žinoma lankiausi. Jokios socialinės ciocės nieko nekišo ir nebruko. Būčiau pasiuntęs… Pats, kur norėjau ten įsirašydavau ir ėjau. Vasara – Radviliškio laukais ir pievom. Mokslo metais – šulėn. Draugai visada tie patys. Kiemo, gatvės, mokslo, darbo. Dar būna partijos draugai ir kameros – tokių neturiu. Į pirmą klasę ėjau specialiai nemokytas nei skaityti, nei rašyti. Ko prisigaudžiau iš vyresnių seserų ir artimiausios aplinkos, tą ir mokėjau. Mintinai tėvas buvo liepęs išmokti tik daugybos lentelę iki šimto. Nes ji buvo užrašyta ant kiekvieno sąsiuvinio po 2 kap. nugarėlės. Buvo užrašytas ir iliustruotas ketureilis: „Ir mergaitės ir berniukai – eina taip kaip šis zuikiukas. O vaikeli tu palauk – per raudoną nebemauk!“ Net batų raištelį išmokė užsirišti draugas Virgis. Laikrodžio nepažinojau. Viską išmokau. Viską gadina dabartinė valdžia. Ji iš vaikų padarė chroniškus MONSTRUS. Seimo piderai nustatė, primetė, o tėvai turi bijoti, klausyti ir vykdyti – nes ateis „globos organai“ ir atims JŲ vaikus. Buvau neklaužada. Mama vis pagąsdindavo – neklausysi – priduosiu į nepilnamečių inspekciją… Užaugau.
Pagarba tau už komentarą, tu teisus tai buvo nuostabūs laikai ir mes užaugome dorais. O tokį kaip tavo pasakojimą man pasakojo žmona kuri užaugo beje tai pat Radviliškyje, o Alytuje mūsų gyvenimas buvo toks pat kaip ir Jūsų Radviliškyje, dienas leisdavome lauke ir t.t.
Nereikia nuo vieno kraštutinumo prie kito. Vaikai turi bendrauti ir su savo bendraamžiais.