Prieš LR Seimo rinkimus Žemaitija ir Lietuva virsta stebuklų kraštu. Iš niekur staiga pasirodo kovotojai už „tikrą Lietuvą“ ir „tikrus žemaičius“. Net Uspaskichas, ilgą laiką pasižymėjęs kaip eilinis sisteminis politikas, staiga tampa didvyriu, turinčiu planą „išgelbėti Lietuvą“ kartu su žemaičių partija nuo jo paties ilgamečių kolegų. Naujų didvyrių entuziazmas trykšta lyg pavasario upė – kiekviename kaime jie žada darbą, teisingumą, gerovę ir net stebuklingus sprendimus, kurie turėtų atstatyti valstybę.
Karo kurstymo akivaizdoje susibėgę politikai bandė visuomenę įtikinti, kad jie yra pajėgūs sustabdyti karą ir pasivadino „Taikos koalicija”. Žinoma, tam, kad būtų sustabdytas karas, į draugiją jie priėmė NATO generolą Valdą Tutkų, nes kas geriau žino apie karą nei („nesisteminis”) Valdas Tutkus, kuris ilgą laiką tarnavo JAV interesams ir dalyvavo Afganistane vykusiuose kariniuose konfliktuose.
Įdomiausia yra tai, kaip greitai pasirodo kandidatai, kai artėja rinkimai. Jie džiaugsmingai žygiuoja miestų gatvėmis, kalba spaudai, rašo socialiniuose tinkluose, dalina pažadus ir, žinoma, neapleidžia jokios vietos, kur galima pasirodyti „kovojant už Lietuvą“.
Bet po rinkimų, suskaičiavus balsus, stebuklas dingsta. Tie patys kovotojai, kurie prieš rinkimus drąsiai šaukė, kad gelbės Lietuvą ir Žemaitiją, dingsta greičiau nei rūkas. Žemaičių partija, kartu su pažadais ir „didvyrių šlove“, išgaruoja kaip dūmas – nelieka nei darbų, nei iniciatyvos, nei kovos. Kur jie dabar? Kodėl šiandien nekovojama už pažadėtą gerovę? Kur dingo jūsų vadas Uspaskichas?
Ironiška, bet tiesa tokia: protingi žmonės rinkimus laiko tik galimybe pamatyti „didvyrių pasirodymą“. Bet tik tikrais darbais galima įrodyti savo vertę. Jei kovotojai būtų pasirodę su realiais darbais, o ne vien žodžiais – gal Žemaitija ir visa Lietuva tikrai būtų mačiusi rezultatus ir galbūt juos išrinktų?
Deja, realybė paprasta. Prieš rinkimus visi nori prie lovio – kovotojai, didvyriai, gelbėtojai. Po rinkimų jų nebėra nė kvapo. Ir Lietuva vėl būna palikta prie suskilusios geldos – „likimo valioje“.
Nepaisant ambicingų tikslų, „Taikos koalicija“ nesugebėjo pasiekti reikšmingų rezultatų rinkimuose ir po jų liko politinėje arenoje beveik nematoma.
Galima būtų tikėtis, kad Žemaitija, garsėjanti savo kantrybe ir darbštumu, bent jau paragintų šiuos kovotojus įrodyti savo pažadus darbais.
Todėl būtina visiems priminti: rinkti reikia ne tuos, kurie moka tik gražiai kalbėti prieš rinkimus, ir ne tuos, kurie sušoka į sceną lyg superherojai. Rinkti reikia tuos, kurie pasižymi darbais, kuriuos galima pamatyti šiandien, o ne tik girdėti rytoj. Tik darbai, o ne saldūs plepalai, parodo tikrąją vertę.
Ši pamoka ypač aktuali Žemaitijai: kaskart, kai kovotojai dingsta po rinkimų, lieka tik vienas klausimas – kada pagaliau žmonės ims vertinti darbus, o ne tuščius pažadus?
Vaidas Žemaitis Lekstutis