Sutinku, kad moterys ilgą laiką buvo, o ir dabar musulmonyne tikrai yra eksploatuojamos, ir apie tai nematau net reikalo diskutuoti. Jei moterys būtų žydės, jos tuoj pat pareikalautų atsiprašinėti ir darytų tai iki pasaulio pabaigos.

Juk žydai mus kaltina abejingumu bei nenoru atsiprašyti už karo metais vykdytą genocidą. O jei pagalvoti, kodėl vis dar tebereikia kažkam kažko atsiprašinėti n-toje kartoje? Suprantu, jog kai kam tai yra labai opus klausimas, tačiau kuo kaltos karo net nemačiusios kartos?

Ir pagaliau kokios gali būti reparacijos, kurias reikia dengti net 100 metų?! Turiu omeny I-jį pasaulinį karą. Taip, už padarytą žalą reikia atlyginti, tačiau tik ne taip, kaip yra lupama dabar. Tai turi padaryti kartos, dalyvavusios karo nusikaltimuose, bet ne jų vaikai ar net vaikaičiai. Nes taip prisigyvenama iki absurdo. Juk vadovaujantis tokia logika, lietuviai gali imti ir pareikalauti atlyginti kryžiuočių padarytą milžinišką skriaudą mūsų tautai!

Įdomu, kiek daug šimtmečių dar bus mokamos reparacijos už II-jį pasaulinį karą? Įdomiausia tai, kad jokių mokesčių net nereikalauja, sakykim, Rusija, kurios nuostoliai kare buvo dešimtis ar šimtus kartų didesni, net ir skaičiuojant aukas. Gal, sakau, laikas baigti smaugti dabartinius vokiečius?

Patys sau turime pasakyti, kad, pavyzdžiui, reparacijos turi būti mokamos 20 metų pokario laikotarpiu. Gi mokėti reikia ne kažkokiomis butaforinėmis sumomis, o realia valstybės kasmetinio pelno dalimi. Trečdaliu ar netgi puse biudžeto. Ir mokėti reikia ne tiems, kurie labiausiai klykia, o visoms karo aukoms, prieš tai susėdus prie bendro stalo ir sutarus, kiek kam skolingi karo sukėlėjai. Jei toks sutarimas nepasiekiamas, tada reparacijos turi būti nuimtos be jokių išlygų. Ši sąlyga paskatintų valstybes – lupikautojas sumažinti savo besaikius apetitus, kaip kad yra dabar. Ir nebereiktų tada niekam tikėtis ypatingų sąlygų „saviems“.

Prilyginti galima ne dabartines testamentu vaikams paliekamas skolas apie kurias jie gal netgi nenutuokė, bet kaip kad būtų nusikaltėlių paliktas terminas už jį „atsėdėti“ savo vaikams. Juk tai – absoliuti nesąmonė!

Bet grįžkime prie „lyčių lygybės“. Pažiūrėkime tiesai į akis: juk tai ne kas kita, kaip kova prieš gamtą ir jos dėsnius. Bet ši kova jau prasidėjo. Nupiepėlių kova. Užtat priviso visokiausių transvestitų bei kitokių neaiškių sutvėrimų. Laviruojama labai gudriai, piktinamasi, kad moterys uždirba 13% mažiau už vyrus. Bet jos juk ir dirba mažiau! Suprantama, ne dėl savo kaltės, bet dėl gamtos pasirinkimo.

Moteris yra moteris, o vyras – tai vyras. Jie skirtingai apdovanoti: vienos – meile ir švelnumu, gi kiti – jėga, drąsa ir ištverme. Taigi, lyginti šiuos skirtumus reikia ne finansinėje, bet socialinėje srityje – įvairiomis išmokomis, atsižvelgiant ir įtraukiant šias išmokas į skaičiuojamų pensijų dydį bei darbo stažą.

Gi dabar siūloma „lyčių lygybė“ nuves prie visiško išprotėjimo. Tiesiog šlykštu žiūrėti rusų serialus, kur moterys – pareigūnės doroja iškart po kelis vyrus, nors realiai jos išvirstų iš koto po vieno vienintelio vidutinio sudėjimo vyro sprigto. Išvada: turime eiti ne prie lyčių lygybės, o prie socialinės teisybės.

Moterys finansiškai turi ne tik neatsilikti, bet gal netgi lenkti vyrus. O tuos idiotų svaičiojimus apie „lyčių lygybę“ laikas išmesti į „šiukšlyną“. Niekada nereikia pamiršti, kad moterys turi būti gerbiamos vien todėl, kad jos yra moterys, o ne storžieviai sumedėję vyrai.

Voldemaras Zacharka

Patiko? Pasidalinkite!