Diskusijose apie Ukrainos karo baigtį vis dažniau keliama prielaida, kad lemtingas veiksnys gali būti slaptas ar atviras didžiųjų valstybių susitarimas. Kalbama apie galimą JAV ir Rusijos „deal’ą“, apie spaudimą Ukrainai derėtis ar net apie teritorinius kompromisus. Tačiau toks mąstymas nukreipia dėmesį nuo realesnės ir pavojingesnės grėsmės. Didžiausias pavojus Ukrainai šiandien nėra slaptas geopolitinis sandoris. Didžiausias pavojus yra lėtas, tylus Vakarų nuovargis.
Jis veikia kaip erozija. Parama nemažinama iš karto, bet kiekvieną kartą šiek tiek vėluoja. Sprendimai priimami vis sunkiau. Politikai vis dažniau kalba ne apie pergalę, o apie „konflikto valdymą“, „eskalacijos vengimą“ ir „realistiškas taikos galimybes“.
Pavojingiausia situacija susidaro tada, kai parama Ukrainai netenka aiškios strateginės vizijos. Jei Vakarai nebepajėgia ar nebenori įvardyti, ką reiškia Ukrainos pergalė, parama tampa tik techninė. Ginklai tiekiami tam, kad Ukraina nepralaimėtų, bet ne tam, kad laimėtų. Toks požiūris perkelia visą naštą Ukrainai ir ilgainiui verčia ją priimti vis blogesnes sąlygas. Karas tokiu atveju tampa ne kova už teisingą rezultatą, o ištvermės testu, kuriame Ukraina yra silpnesnė pusė vien dėl resursų disproporcijos.
Būtent tokio scenarijaus siekia Kremlius. Vladimirui Putinui nereikia atviro Vakarų išdavystės gesto. Jam nereikia parašų ar tarptautinių konferencijų, kuriose būtų oficialiai perbraižytos sienos. Jam pakanka, kad Vakarai pavargtų. Kad jie pradėtų abejoti. Kad vienybė skilinėtų, o sprendimai taptų vis lėtesni. Laikas šiame kare yra Rusijos sąjungininkas. Kiekviena atidėta pagalbos siunta, kiekvienas sumažintas finansavimas, kiekvienas neaiškus politinis signalas silpnina Ukrainos pozicijas ir stiprina spaudimą „ieškoti kompromiso“.
Šiandien tai ypač akivaizdu pažvelgus ne į fronto žemėlapius, o į Ukrainos kasdienybę. Kyjivas ir kiti didieji miestai periodiškai gyvena be stabilios elektros ir šildymo. Žmonės žiemą išgyvena tamsiuose butuose, su generatoriais kiemuose, su ribota galimybe šildytis ir normaliai dirbti. Tai nėra laikina nepatogumo būsena, tai yra sisteminis Rusijos karo tikslas – palaužti valstybę per civilinę infrastruktūrą. Ir čia būtina pasakyti labai aiškiai: šalis, kurios sostinė gyvena be elektros ir šilumos, nėra „laiminti“. Tai nėra pergalė. Tai yra karo pralaimėjimo forma, tik ištempta laike.
Šio proceso pasekmės neapsiriboja vien Ukraina. Jei Vakarų nuovargis lemtų silpną, neteisingą ar prievarta primestą taiką, signalas pasauliui būtų aiškus: agresija gali atsipirkti, jei agresorius pakankamai kantrus. Tokia žinia smogtų ne tik tarptautinės teisės principams, bet ir pačiam Vakarų saugumo patikimumui. Rytų Europa, Baltijos šalys ir kiti regionai, besiremiantys kolektyvinės gynybos idėja, pagrįstai klaustų, kiek ilgai galioja Vakarų įsipareigojimai.
Todėl didžiausias klausimas šiandien nėra tai, ar bus sudarytas koks nors slaptas susitarimas. Didžiausias klausimas – ar Vakarai išlaikys politinę valią ne tik remti Ukrainą, bet ir aiškiai pasakyti, kodėl ši parama yra būtina ir kur ji turi nuvesti. Jei parama taps be strategijos, karą laimės ne tas, kas teisus, o tas, kas ištvermingesnis. Ir toks pralaimėjimas būtų ne tik Ukrainos, bet ir pačių Vakarų pralaimėjimas.
SN inf.
Tegul pasokineja su puodais ant galvos, maskoliaku na galiaku ir susils (((: ar jau noro nera kacholu bumbukams? !?
Ką pasakys mūsų konservatoriai su kasčiūnais, šimonytėmis, lingėmis, tapinais, jekelaičiais ir miliutėmis priešakyje, kada šukavo iki užkimimo – ,,do peremogi”. Tada protingi Žmonės siūlė ir reikalavo kalbėti apie TAIKĄ. Dabar visi mato, kokia pasiekta ,,peremogą”, kiek išžudyta, per tą laiką, žmonių.
O tai kad sake, kad ukraina jau laimejo kara… tai kaip cia dabar su ta elektra, na va, matai kaip buna….