Vertinant Lietuvos kelių tinklo plėtrą per pastaruosius aštuonis dešimtmečius, sausi skaičiai rodo akivaizdų kontrastą tarp dviejų epochų. Kol vienu laikotarpiu kilometrai buvo skaičiuojami dešimtimis tūkstančių, kitu – tempai sulėtėjo iki tūkstančių. Šiandien, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po Nepriklausomybės atkūrimo, šalis vis dar susiduria su tūkstančiais kilometrų neišasfaltuotų žvyrkelių ir šimtais apleistų infrastruktūros objektų.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva perėmė praktiškai neasfaltuotą kelių tinklą. 1945 metais valstybinės reikšmės kelių tinkle buvo vos 104 kilometrai asfaltuotų ar juodosios dangos ruožų. Iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais šis skaičius išaugo iki maždaug 13 600 kilometrų. Tai reiškia, kad per 45 okupacijos metus valstybiniame tinkle buvo išasfaltuota beveik 13 500 kilometrų kelių, o vidutinis metinis tempas siekė po 300 kilometrų naujų ruožų. Atkūrus valstybę, pagrindinis magistralinių ir krašto kelių karkasas jau buvo suformuotas, todėl naujų trasų tiesimo ir žvyrkelių asfaltavimo apimtys pastebimai susitraukė.
Per 36 Nepriklausomybės metus bendras asfaltuotų valstybinės reikšmės kelių ilgis padidėjo iki daugiau nei 15 500 kilometrų, kas reiškia, kad naujai išasfaltuota tik maždaug 1 500–2 000 kilometrų (daugiausia buvusių žvyrkelių). Vidutiniškai per metus nepriklausomoje Lietuvoje valstybiniame tinkle buvo išasfaltuojama tik po 40–55 kilometrus žvyrkelių.
Nepaisant dešimtmečius trukusio darbo, dabartinė Lietuvos kelių statistika atskleidžia įsisenėjusias problemas ir didelį nebaigtų tvarkyti kelių mastą. Valstybinės reikšmės kelių tinkle, kurį valdo „Via Lietuva“, vis dar lieka virš 5 000 kilometrų neišasfaltuotų žvyrkelių, o tai sudaro apie ketvirtadalį viso šalies valstybinio kelių tinklo. Padėtis savivaldybių valdomuose keliuose ir kaimo vietovėse yra dar prastesnė. Iš maždaug 40 000 kilometrų vietinės reikšmės kelių ir gatvių, didžioji dalis (virš 60–70 %) išlieka neasfaltuoti – tai dešimtys tūkstančių kilometrų dulkančių žvyrkelių ir gruntinių kelių.
Be nebaigto asfaltavimo, šalyje fiksuojama kritinė tiltų ir viadukų būklė. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje yra apie 70–80 prastos arba avarinės būklės tiltų ir viadukų, kurie dešimtmečiais nesulaukė kapitalinio remonto, o jų atnaujinimo tempai stringa dėl lėšų trūkumo. Sausi skaičiai rodo, kad fizinės asfalto plėtros tempai nepriklausomoje Lietuvoje sulėtėjo kelis kartus, o tūkstančiai kilometrų neišasfaltuotų kelių bei dešimtys yrančių tiltų išlieka viena didžiausių šalies infrastruktūros problemų.
Oooooo, ……kad gryztu tokie ,,okupantai,, …… Su Feliksu Dzerzinskiu priesakyj
Užtat kaip rodo pati ukrų propagandasklaida, Slavianske asfaltuojamos gatvės, nors pats miestas apšaudomas ir yra dalinėje apsuptyje…
Iš kur bus tų pinigų, kai viską suryja Ukraina ir rengimasis karui? Per kelių tiesimą, asfaltavimą galima vogti, bet per karo projektus daugiau…
Kas nevagia – tas NE patryyjatas ir nemyli Lietuvos
uztat eisi i apkasus jeigu esi durnius
gaunasi,kad”okupantai”,rupinosi daugiau,negu esantys ir mylintis lt.dabartiniai patriotai!?Cia tik keliai…o kur”okupantu”pastatytos imones,gyv.namai,elektrines,gelezinkeliai,uostas ir t.t.
Uztat kiek piliu ir privaciu dvaru uz privogtus milijardus isdygo prie upiu ir ezeru. Sakot nera pinigu ? Yra milijardai uz isvogta LTSR okupantu sukurta turta . Tiktai jie investuoti i nekilnojama turta Lietuvoje ir uzsienyje ir banku saskaitose ofsorinese kompanijose. Taigi, kumeciai, NEDEJUOKIT. Nepastipsit jeigu kelias desimtis km. nuvaziuosit ir kartais per dulkes. Visada atsiminkit – nusipelne asmenys jumis rupinasi.