Gyvename laikotarpiu, kai technologijų ir medicinos pasiekimai atrodo pasiekiami ranka, tačiau statistika liudija apie visai kitokią realybę. Tauta tyliai nyksta – ir tai nevyksta nei dėl karų, nei dėl stichinių nelaimių. Tai vyksta tyliai, sistemingai ir nuosekliai.
Pastebime, kad daugėja privačių medicinos įstaigų. Ar tai nėra ženklas, kad kažkas su mūsų valstybe negerai? Viešoji sveikatos apsauga tampa vis sunkiau prieinama, o eilės pas gydytojus ilgėja. Tai gali būti ženklas, kad valstybė nebespėja patenkinti žmonių sveikatos poreikių, ir tai tampa dar vienu įrodymu, kad su mūsų valstybe kažkas yra negerai.
Mirtingumo skaičiai kalba patys už save
1950 m. Lietuvoje mirė apie 44 tūkstančiai žmonių, kai tuo metu šalyje gyveno apie 3,25 milijono gyventojų. 1990 m. – apie 43 tūkst. mirčių, gyventojų skaičiui pasiekus 3,7 mln. 1994 m. mirė net 55 tūkst. gyventojų, o 2000 m. – 51 tūkst. 2020 m. (COVID-19 pandemijos metu) mirė apie 56 tūkst., o 2023 m. – 49 tūkst. gyventojų. 2023 metais gimė vos apie 22 tūkst. vaikų. Tai reiškia, kad šalis jau daug metų iš eilės praranda daugiau žmonių nei jų gimsta.
Kas ir kodėl miršta?
1994 m. Lietuvoje mirė apie 30 tūkst. vyrų ir 25 tūkst. moterų. Pagrindinės mirties priežastys buvo kraujotakos sistemos ligos (apie 50 proc.), onkologinės ligos (apie 15 proc.) ir išorinės priežastys (apie 20 proc.).
2020 m. vyrų mirė apie 30 tūkst., moterų – apie 26 tūkst. Kraujotakos ligos sudarė 49 proc. visų mirties atvejų, onkologinės ligos – 20 proc., išorinės priežastys – 9 proc.
2023 m. mirė apie 26 tūkst. vyrų ir 23 tūkst. moterų. Kraujotakos ligos sudarė apie 53 proc. mirčių, onkologinės ligos – 21 proc., o išorinės priežastys – 8 proc.
Vyrų mirtingumas pastebimai didesnis, ypač dėl išorinių priežasčių: nelaimingų atsitikimų, savižudybių, alkoholio vartojimo pasekmių. Kraujotakos sistemos ligos lieka pagrindine mirties priežastimi tiek vyrams, tiek moterims.
Gimstamumas: kritimas iki kritinės ribos
2023 m. Lietuvoje gimstamumo rodiklis siekė apie 1,3 vaiko moteriai. Tai yra gerokai žemiau nei kartos atsinaujinimo lygis (2,1). Be pokyčių šeimos politikos, migracijos ir gyvenimo kokybės srityse, prognozuojama, kad per artimiausius 200 metų Lietuvos tautą gali ištikti išnykimas.
Ką galime padaryti?
Valstybėje turi būti investuojama į šeimas, vaikus ir, žinoma, sveikatą. Sveikatos apsauga turi orientuotis į prevenciją, o ne tik į pasekmių šalinimą. Reikia ilgalaikės demografinės strategijos, orientuotos į gyvybingą, kuriančią visuomenę. Mirštamumas rodo, kad dabartinė Lietuvos vykdoma politika veda tautą prie visiško išnykimo.
Vis daugiau gyventojų pastebi, kad kasdienis maistas tampa nebe gyvybės šaltiniu, o sveikatos problema. Pusfabrikačiai, perdirbti produktai, cukraus, druskos ir konservantų perteklius, pigūs, bet nekokybiški importiniai maisto produktai – visa tai lemia ne tik nutukimą, bet ir širdies, kraujagyslių, onkologinių bei autoimuninių ligų augimą. Kai maisto kokybė tampa apgailėtina, tai tiesiogiai prisideda prie visų pagrindinių mirtingumo priežasčių.
Valstybėje būtina peržiūrėti maisto kontrolės politiką, skatinti vietos žemės ūkį ir švietimą apie sveiką mitybą – kitaip toliau maitinsimės pigiai, bet gyvensime trumpai.
Lietuva dar turi galimybę keisti kryptį. Tačiau tam reikia ne statistikos, o politinės valios, bendruomenių pastangų ir veikimo, kad tautos gyvybingumas būtų ne savaime suprantamas dalykas, o mūsų visų bendras darbas.
SN inf.
Su gimstamumu dar didesnė tragedija, nes į tuos visus gimusiuosius yra įskaičiuoti ir tie vaikai, kurie gimsta užsienyje. Dar pernai per TV3 girdėjau, kad santykis toks – šiek tiek daugiau nei pusė vaikų gimsta užsienyje, o ne Lietuvoje. Ir auga užsienyje, kur tėvai, nors apskaitomi Lietuvoje…
Nuo žemės paviršiaus turi dingti politikai, biurokratai, bankai, privatūs kapitalizmas, religijos. Visi turi kurti(lygiai) gerovę be pinigų ir jais naudotis(lygiai). Noriu pasakyti kad ne lyktų galimybės kad žemės ištekliai nepriklausyti atskirai kažkokiai vagių grupei ir ne lyktų galimybė krautis turtus kitų sąskaita.
To, deja, nebus… Demografinė problema netgi Kinijoje. Vieno vaiko politika privedė prie šeimos instituto irimo, o jaunimas ir Kinijoje nenori kurti šeimų ir auginti daug vaikų. Taip kad anksčiau ar vėliau, o mažoms tautoms kaip lietuvių kuo anksčiau, tuo geriau, reikės kardinaliai keisti demografinę ir šeimos politiką. Kurti šeimą ir auginti vaikus turi būti prievolė ir jei kas to nedarys ne dėl sveikatos problemų, turi būti išstumti į visuomenės pakraštį. Kito kelio nėra, jokie kapitalistiniai-demokratiniai metodai (tipo išmokos už vaikus ir pan.) jau nebepadės, nors menką, todėl nepakankamą gimtatumo prieaugį gali ir paskatinti…