Lilita: bjaurumų motina

Krikščioniškame tikėjime yra du moters simboliai. Vienas jų – Marija. Ir nors protestantai neigia ją, remdamiesi jos pačios žodžiu Biblijoje, katalikams ji yra lygi Išpirkėjui. Ji sterili, nekalta, nebiologinė būtybė. Tai tikros moters parodija.

Daugelis nežino apie kitą moterį, tamsią ir baisią, vos bepaminėtą Biblijoje. Tai Lilita – tikroji žmonijos motina. Pirmiausia ji pirmapradė mūsų motina, Tamsioji gamtos pusė, Matrica (įsčios), iš kurios Visata išėjo į Būtį. Mes nesame išvaryti Ievos vaikai. Mes kažkas daugiau. Ir pagaliau Lilita yra Tamsaus ir Nežinomo psichologinis archetipas.

Lilita reta „viešnia” Biblijoje, tačiau ji sutinkama ankstyvuosiuose krikščionių apokrifuose, Negyvosios jūros rankraščiuose, „Zohare“… Jos vardas paminimas ir „Gilgamešo epe“ (ir šumerų legendose) bei ant Arslat-Tašo amuletų. Semitų kalbose jos vardo reikšmė yra „naktinė, o taip pat tai pelėdų rūšies pavadinimas. Vardas galėjo kilti ir iš šumerų „lil“ – oras, vėjas, dvasia.

Nedaug moterų, galinčių prilygti Lilitai, jos įniršiui, gundymo galiai ir egzistencijos variacijoms. Daugelis tvirtina, kad ji buvo pirmoji Adomo žmona, palikusi jį, kai atsisakė nuolanki lytiniams santykiams. Vienas populiariausių variantų yra, kad, palikusi Edeno sodą, ji nuvyko prie Raudonosios jūros, sudarė sandorį su Šėtonu ir pagimdė jo sūnų. Pamačiusi vaiko galią, ji susidėjo su demonais ir pagimdė daugybę palikuonių. Adomas prašė Dievo, kad jam duotų kitą moterį, tačiau šis nusprendė Lilitai suteikti paskutinį šansą grįžti pas Adomą. Ultimatumą, kad, jai grįžus, viskas bus užmiršta, nunešė trys angelai: Sanvi, Sansanvi ir Semangelaf’as (Talmude jie vadinami Senoy, Sansenoy ir Semangelof’u). Lilita, įpykusi ir įsižeidusi, prisiekė, kad niekada nenusilenks prieš vyrą. Dievas nužudė visus jos vaikus, tame tarpe ir (Šėtono) pirmagimį, o iš Lilitos atėmė kūną, jai palikę tik dvasią – taip ji tapo piktuoju demonu. Tada sukūrė Ievą, kuri buvo pavaldi Adomui (skirtingai nuo Lilitos, kuri buvo lygi Adomui).

Įsigilinus į tą legendą, kad Lilita buvo lygi Adomui, taigi prilygo jam ir protu, matosi, kad Ieva buvo antraeilės reikšmės, tačiau likimas lėmė, kad būtent Ieva pirmoji paragavo Pažinimo medžio vaisių (ir taip padarė Pirmąją nuodėmę). Biblijoje retai paminima Lilita, tačiau yra užuominų ir paminėjimų vėlesnėse knygose, Iz 34:14:
„Laukinės katės susitiks su hienomis, satyrai vienas kitam šūkaus. Netgi Lilita ilsėsis ten, – ji ras sau poilsiui vietą. Šokli angis ten sau lizdą kraus, dės kiaušinius, išperės vaikus ir augins savo paunksnėje.“.

Lilita kaltinama daugeliu blogų dalykų atvejų: išsigimę vaikai buvo jos nužiūrėti įsčiose, verkiantys ir neramūs vaikai buvo jos paliesti, o nenorintys imti krūties todėl, kad pieną pirmoji paragavo Lilita. Jos vardą naudojo pagąsdinant jaunas merginas. Įvairiose tautose minima 50-ia skirtingų vardų (Belili et Mali, Lillake, Baalat, Džino motina, Lilium, Layla, Lahuswa ir kt.), ji sieta su vaikų pagrobimu ir nužudymu, vyrų suviliojimu ir seksualinių fantazijų sukėlimu. Keisčiausias kaltinimas, kad naktinės ejakuliacijos atseit yra Lilitos bandymas pagrobti vyrų sėklą sukeliant jiems seksualius sapnus (Talmude Lilita aprašoma kaip nevedusių vyrų gundytoja).

Vienas įdomiausių pasakojimų yra tai, kad Lilita stovi prie vartų į požemių karalystę, be veido, tik kaip tamsus siluetas. Ji yra visų gyvų ir kvėpuojančių būtybių motina, tačiau siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp gyvenimo ir mirties, reikia jai aukoti, kad ji būtų laiminga. Netgi yra legenda apie Kraujo jūrą, kuriame Lilita reikalauja aukų arba žada amžiną kankinimą po mirties. Sakoma, kad ji buvo ir „žmona” vieno iš Stikso upės keltininkų, kuris krėtė pokštus žmonėms ir bandė pavogti jų sielas arba bent reikalavo susimokėti už perkėlimą.

Anot kabalistinio „Zoharo”, Lilita yra Samaelio žmona ir demonų motina. Traktate „Apie kairiąją emanaciją“ ji Samaeliui pagimdė aklą Slibiną, kurį kastravo, kad jo „kiaušiniai neišsiristų pasaulyje“. Iš jų išsiritusieji vadinami Lilinais – jų visas kūnas apžėlęs plaukais, išskyrus galvą.

spauda.lt