Daugeliui apkalbamųjų apkalbos atrodo kažkas tokio bjauraus ir baisaus. Tuo tarpu apkalbantiesiems tai visai malonus užsiėmimas. Nors tolimesnėje perspektyvoje viskas gaunasi priešingai. Kadangi tas kuris apkalba “surenka” visus neigiamus dalykus iš žmonių ir virsta tuo iš kurio juokiesi. O tam, kuris buvo apkalbamas palengvėja, nes iš jo tarsi buvo paimtos jo blogosios savybės.
Išminčiai sako jog tam žmogui, kuris tave apkalba reikia nunešti gėlių- kadangi jis palengvina tavo dalią.
Šį principą galima būtų panagrinėti iš traukos dėsnio pozicijų. Traukos dėsnis sako, jog viskas apie ką pagalvojame gali būti pritraukta į mūsų gyvenimą, ir kuo stipriau galvojame tuo didesnė tikimybė, kad tai įvyks mūsų gyvenime. Taigi: apkalbinėtojas nuolat kalba ir kalba apie žmonių ydas ir t.t., tai ką gi jis gali pritraukti į savo gyvenimą? Žinoma tas ydas, apie kurias nuolat kalba.
Yra toks posakis: “Kvailiams sekasi”. Nuo savęs pridėčiau, jog jiems sekasi, todėl, kad juos apkalbinėja, nors ir patirties ir įdirbio turintys, bet ne ką protingesni žmonės. Prisiminkime tautosaką, pasakas apie trečią jauniausią brolį kvailelį Jonelį, kuris gauna viską, o broliai lieka nieko nepešę. Galbūt tai moko, jog apkalbėdami mes prarandame daug daugiau, nei gauna ne tiek išprusę žmonės, kurie patys nemoka apkalbinėt ir pavydėt. Šioje pasakoje vyresnieji broliai yra labiau patyrę, labiau išmanantys ir t.t., bet ir labiau pažeistos dorovės t.y. linkę į pavydą, apkalbas. Tokiu būdu, jie apkalbėdami ir pavydėdami jauniausiajam broliui tik padeda, t.y. persiima iš jo blogąsias savybes sau.
Bet tai matyti ne tik senosiose pasakose, bet ir dabartiniame gyvenime. Juk žinoma, kad jei nori išgarsėti reikia, kad tave apkalbėtų, susikurk skandalą. Taip ir naudojamasi visuomene, kuri save laiko labai išprususia ir turinčia nemažai diplomų ir t.t., bet silpnokos dorovės. Argi ne todėl į sceną lenda dainuoti išvis balso neturintys žmonės, jie susikuria skandalus, juos apkalba ir taip apkalbinėtojai jiems padaro paslaugą. Ir taip visose, kitose srityse. Galima netgi sakyti, jog, kuo mažiau žmonės pavydės ir apkalbės- tuo daugiau bus profesionalų ir tikrai išmanančių žmonių jiems priklausančiose vietose. Jei juokiamės iš kvailai atrodančio politiko ir dar kalbame apie jį- žinokime greit galime patys patapti tokiu, o tas politikas tik apsivalys nuo to.
Išvada: jei kažką apkalbame, reikėtų susirūpinti, nes greitai papildysime savo ydų bagažą.
Jei mus apkalba, reikia tik džiaugtis, mums daro paslaugą, mes apsivalome.
