Patiko? Pasidalinkite!

Vilniuje vykęs mitingas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ sulaukė, organizatorių teigimu, daugiau kaip 10 tūkstančių dalyvių. Iš pirmo žvilgsnio tai solidus skaičius, ypač kalbant apie politinio pobūdžio renginį. Tačiau ar tokia dalyvių gausa tikrai atspindi visuomenės paramos mastą, o gal svarbu atsižvelgti ir į aplinkybes, kurios lėmė žmonių srautus?

Mitingas buvo intensyviai reklamuojamas įvairiose žiniasklaidos priemonėse beveik mėnesį. Komunikacijos kampanija buvo matoma, plačiai aptarinėjama, o viešosios erdvės naratyvas nuolat priminė apie renginio datą ir tikslą. Tai neabejotinai prisidėjo prie dalyvių skaičiaus.

Šaltinių teigimu, į sostinę atvykimui buvo organizuotas ir transportas iš skirtingų Lietuvos miestų, o tarp atvykusiųjų buvo ir moksleivių grupių. Tokios mobilizacijos priemonės, žinoma, išplečia auditoriją ir leidžia pasiekti įspūdingesnius skaičius.

Diskusijos po renginio neapsiribojo vien dalyvių gausa. Kritikai teigia, kad vien skaičius savaime neatsako į esminius klausimus – ar tikrai renginys atspindi plačią visuomenės poziciją, ar labiau aktyvių, su tema tiesiogiai susijusių grupių interesus?

Kai kurie komentatoriai pabrėžia, kad tarp aktyviausių renginio rėmėjų galėjo būti žmonės,  kuriems LRT veiklos pokyčiai turėtų finansinių ar profesinių pasekmių. Viešojoje erdvėje kartais keliama mintis, kad jeigu panašaus masto renginį, su tokio paties intensyvumo reklama ir žiniasklaidos dėmesiu, surengtų kiti politikai, pavyzdžiui, Remigijus Žemaitaitis, į sostinę galėtų susirinkti kur kas didesnės minios – gal net šimtus tūkstančių.

10 tūkstančių žmonių mitinge – tai įspūdingas skaičius, kuris rodo, jog renginys buvo reikšmingas ir sulaukė dėmesio. Tačiau šį skaičių būtina vertinti platesniame kontekste: kaip buvo organizuota komunikacija, kokios grupės buvo mobilizuojamos ir kokios politinės emocijos tvyro visuomenėje.

Mitinguotojai „pamiršo” LRT audito išvadas

  • Valstybės kontrolė (VK) 2025-ųjų audito ataskaitoje pažymėjo, kad LRT turi „sisteminių rizikų“ darbuotojų socialinių garantijų, programų prieinamumo ir viešųjų / programų pirkimų srityse.

  • Dauguma 2024-aisiais LRT programų pirkimų ‒ net 516 iš 578 (≈ 89 %) ‒ buvo vykdomi per neskelbiamas apklausas, kreipiantis į konkretų tiekėją. Tai reiškia, kad pirkimai vyko be konkurencijos, be aiškios rinkos kainos palyginimo, kas didina korupcijos ir neskaidrumo riziką.

  • Auditas nurodė, kad LRT neturi pakankamai aiškių – viešų ir skaidrių – procedūrų darbuotojų atrankai, atlyginimams, autorinėms / paslaugų sutartims. Dalis darbuotojų samdyta išimties tvarka, neper konkurso, o sprendimai dėl to nepakankamai dokumentuoti.

  • Kartu minėtos problemos su pirkimais ir personalo valdymu gali lemti neefektyvų viešųjų lėšų naudojimą — t.y. tai, kas turėtų būti tvarkingas ir viešas nacionalinio transliuotojo darbas, gali kelti abejonių dėl išlaidų pagrįstumo.

VK paaiškino, kad tokie trūkumai — ypač pirkimų skaidrumo ir vidaus kontrolės srityje — prieštarauja viešojo transliuotojo misijai, kuri turi būti vykdoma su „aukščiausiu skaidrumo lygiu“, kad biudžeto lėšos būtų naudojamos atsakingai.

SN inf,


Patiko? Pasidalinkite!