Ateiviai, rasti Peru Respublikoje sukėlė daug triukšmo internete ir netgi tapo politinių diskusijų objektu. Neseniai ekspertai išsiaiškino atrastų paslaptingųjų mumijų kilmę – kaip paaiškėjo, jos gali būti nežemiškos kilmės.
Nacionalinio teismo medicinos ir kriminologijos instituto mokslininkai nutraukė neįprastų palaikų iš Naskos dykumos bylą. Praėjusį rugsėjį Meksikos žurnalistas ir ufologas Jaime’as Maussanas šalies Kongrese pristatė… dviejų „humanoidų“ mumijas. Jis tvirtino, kad dviem mažiems, vos 60 centimetrų aukščio kūnams yra apie tūkstantis metų ir jie priklauso ateiviams.
„Tai nežmogiškos kilmės būtybės, kurios nėra mūsų žemiškosios evoliucijos dalis“, – susirinkusiems sakė Maussanas. Jis taip pat patikslino: palaikų analizė parodė, kad nykštukų DNR nuo žmonių genetinės medžiagos skiriasi tik 30 procentų.
Parlamentarai, šokiruoti to, ką pamatė, diskusiją nusprendė atidėti dviems mėnesiams. Lapkričio pradžioje sensacijos autorius atvyko į Kongresą su palaikymo grupe. Maussanas kaip ekspertą pakvietė antropologą Rogerį Zunigą iš Nacionalinio Aloyzo Gonzagos universiteto Ikos mieste. Šis patikslino, kad pastaraisiais metais jau ištyrė penkis panašius pavyzdžius. Ir jie visi yra tikri.
„Žmogus visiškai nesikišo į šių būtybių fizinio ar biologinio formavimosi procesus“, – tikino Zuniga. Tada žodį perėmė chirurgas iš Argentinos Salestino Adolfo Pioto. Jis taip pat dirbo su „ateivių“ biomedžiagomis ir laiko jas „išsivysčiusia šiuolaikinio žmogaus versija“.
Pabaigoje susirinkusiems kalbėjo įžymybė, „asmeniškai mačiusi NSO“.
Peru nacionalinio teismo medicinos ir kriminologijos instituto mokslininkai nusprendė išsiaiškinti šį sudėtingą atvejį, nes, kaip tvirtino Maussanas, būtent jų žemėje buvo rasti humanoidai.
Jau sausio mėnesį buvo parengta išsami ataskaita. Pasirodo, mumijose išties yra nežmogiškų elementų, o tiksliau – smulkių gyvūnų fragmentai. Rentgeno tyrimas parodė, kad vieno iš ateivių galva atitinka žinduolio kaukolę, o kaulai buvo pasiskolinti iš paukščių.
„Jie (kaulai – red. pastaba) primena lamų ar alpakų kaukoles, kurių galima rasti Peru kultūrų archeologinėse kapinėse, tokiose kaip Nasca (egzistavo iki VI a. mūsų eros – red. pastaba)“, – sakė darbuotojas Flavio Estrada iš Moreno instituto.
Vienos iš mumijų pilvo srityje buvo sferinis sustorėjimas, todėl atrodė, kad būtybė buvo nėščia, tačiau galiausiai pasirodė, kad tai esąs paprastas akmuo.
Galiausiai paaiškėjo, kad perujiečiai savo tyrimo metu ateivių neaptiko. Kyla klausimas – ar vietinė valdžia bandė nuslėpti tiesą nuo visuomenės, ar tai iš tikrųjų buvo gerai padirbtos „ateivių” klastotės?
„Vietiniai jau pripratę“
Tokios klastotės pasaulyje nėra neįprastos. Antai, budistų šventykloje Kanenji-Enjiin Japonijos mieste Asakuchi (Okayamos prefektūra) yra laikomas nedidelis medinis karstas, kuriame yra tik 30 centimetrų ilgio mumija. Nuo galvos iki juosmens ji primena mažą beždžionę.
Kur kas daugiau klausimų kyla dėl apatinės kūno dalies – tai kieta žuvies uodega, primenanti undinę. Dėžutėje esantis raštelis skelbia: „Padaras buvo sugautas žvejybos tinkluose šiuolaikinės Kočio provincijos pakrantėje. Tai įvyko 1736–1741 m.”
„Undinėlė“ buvo išdžiovinta ir atgabenta į Osakos miestą, kur ją nusipirko turtinga šeima iš Fukuyamos. O XX amžiaus pradžioje per trečiąsias šalis ji pateko į Kanenji-Enjiin.
2022 metais Kurashiki mokslo ir menų universiteto specialistams buvo leista tirti mumiją. Uodegoje buvo rasti stambios žuvies, kilusios iš kurkuoklių šeimos, nugaros peleko kaulai. „Jūros mergelė“ taip pat turėjo apatinį žandikaulį iš tam tikro plėšriojo vandens paukščio. Paaiškėjo, kad galvos ir nagų plaukai priklauso žinduoliams.
Išskirti DNR nebuvo įmanoma – jos tiesiog nebuvo. Specialistai nuo uodegos tik nukrapštė keletą žvynų. Radioaktyviosios anglies datavimas parodė, kad jie datuojami 1880-ųjų antroje pusėje. Mokslininkai padarė išvadą, kad „undinė“ iš Kanenji-Enjiin yra žmogaus kūrinys. Kompiuterinė tomografija parodė, kad kūne yra popieriaus, audinio, vatos ir gipso.
Nepaisant atskleistos apgaulės, vienuolyno abatas pareiškė, kad relikvija liks šventykloje. „Vietos gyventojai jau įpratę čia ateiti ir susikibę už rankų melstis undinei”, – paaiškino jis. – Todėl mes ir toliau ją saugosime.”
Nuotrauka – iš Buxton muziejaus ir meno galerijos Derbyshire.
Pasakojimai apie undines – „ningyo” – Japonijoje žinomi nuo 10 amžiaus. Jų mėsai ir kaulams buvo priskiriamos gydomosios savybės, todėl nenuostabu, kad buvo gaminamos jų klastotės. Už gaminius būdavo sumokama daug pinigų. XVIII amžiuje technologijos prasiskverbė į Vakarus, todėl „ningyo” galima pamatyti Senojo pasaulio muziejuose.
Bėga nuo „didžiųjų žmonių“
„Ateiviai“ iš JAV daug panašesni į žmones. 1932 metais amerikiečių ieškotojai Frankas Carras ir Cecilis Maine’as San Pedro kalnuose susprogdino uolą su aukso gysla. Kai dulkės nusėdo, jie pamatė nedidelę kamerą su maža mumija viduje.
Ši mumija yra 40 centimetrų ūgio ir sveria 300 gramų. Kūnas neproporcingas: didelė plokščia galva, žema kakta, plati ir plokščia nosis. Carras ir Maine’as pardavė mumiją juodojoje rinkoje. Kelerius metus ji ėjo per privačių kolekcininkų rankas, o praėjusio amžiaus viduryje ji atsidūrė Vajomingo universitete, kur iš karto buvo ištirta.
Gimė versija, kad tai buvo „mažų žmonių“ genties atstovas. Šiaurės Amerikos Šošonų indėnų mitai byloja, kad tolimoje praeityje Žemėje gyveno nykštukai, kurie, atvykus „didiesiems žmonėms“, pasitraukdavo po žeme arba pasislėpdavo kalnuose.
Prieš 20 metų amerikiečių antropologai, paėmę mumijos DNR, nustatė, kad tai naujagimis indėnas. Per žemas ūgis ir stipriai deformuota galva – tai intrauterinio vystymosi defektų požymiai. Kūdikis mirė beveik iš karto. Remiantis radioaktyviosios anglies datavimu, apie 1700 m.
Legendos nemeluoja
Kitoje pasaulio pusėje – Taivane – taip pat buvo žinoma senovės legenda apie žemo ūgio žmones tamsia oda. Jie buvo vadinami negritais ir gyveno aukštai kalnuose bei kalbėjo nesuprantama kalba.
Iki šiol nebuvo jokių materialių įrodymų apie juodus „nykštukus“, todėl mokslininkai abejojo, ar saloje kada nors gyveno tamsiaodžiai. Tačiau prieš dvejus metus bendra archeologų iš Australijos, Vietnamo ir Japonijos ekspedicija aptiko neįprastą moters palaidojimą Xiaoma urvų komplekse, rytinėje Taivano pakrantėje.
Velionė buvo palaidota sėdimoje padėtyje, kelius stipriai prispaudusi prie galvos. Tai vietinei kultūrai nebūdingas laidojimo būdas. Palaikų amžius pagal radioaktyviosios anglies datavimą yra maždaug šeši tūkstančiai metų. Tačiau labiausiai nustebino jų dydis.
„Šlaunikauliai yra 35 centimetrų. Kaukolė daug mažesnė nei įprasta. Remiantis šiomis proporcijomis, paaiškėjo, kad moters ūgis neviršijo 140 centimetrų”, – žurnalistams sakė ekspedicijos vadovas, Guamo universiteto profesorius Mike’as Carsonas.
Archeologai manė, kad jie turėjo reikalų su legendinio žemo ūgio atstovu. Tolesni tyrimai tik sustiprino šį spėjimą.
„Kaukolės DNR yra genetiškai panaši į tos pačios eros Afrikos pavyzdžius. Dydžiu ir forma kūnas primena pigmėjus, gyvenusius šiuolaikinės Pietų Afrikos teritorijoje”, – sakoma ekspedicijos ataskaitoje.
Karsono komanda buvo tikra: moteris iš Xiaoma urvo priklauso negritams – vietiniams Azijos gyventojams, imigrantams iš Afrikos. Šiai grupei priklauso ir daug Filipinų tautų, kai kurie Australijos ir Andamando salų aborigenai. Visi jie yra žemo ūgio (140–150 centimetrų) ir turi tamsią odą. Taigi, mokslininkai patvirtino: legendos kartais nemeluoja…
SN inf.