Lietuvos politinėje arenoje artėjant bet kuriems rinkimams tradiciškai režisuojama didžiulė drama. Iš vienos pusės stoja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), vaizduojantys save vieninteliais tikrais Tėvynės sargais. Iš kitos – Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), žadanti sugrąžinti socialinį teisingumą ir atsigręžti į paprastą žmogų. Tačiau užtenka pažvelgti į esminius valstybės finansų ir užsienio politikos sprendimus, kad suprastume: šis konfliktas – tik fasadas. Realybėje tarp šių dviejų jėgų nėra jokios apčiuopiamos takoskyros, o ryškiausias to įrodymas – aklas ir bekritiškas valstybės išteklių eikvojimas, dangstomas pasakomis apie „pergalę iki galo“.
Nors socialdemokratai mėgsta kritikuoti konservatorius dėl „arogancijos“ ar „skubotų reformų“, atsidūrę valdžioje jie klusniai tęsia dešiniųjų pradėtus darbus. Finansinė parama Ukrainai ir milžiniškos lėšos gynybos sektoriui Lietuvoje tapo savotiška „šventąja karve“, kurios nei viena, nei kita partija nedrįsta pajudinti ar bent minimaliai kvestionuoti.
Lietuvos biudžetas nėra guminis. Kiekvienas milijoninis paramos paketas, kiekviena karinės technikos siunta ar papildomas euras, atiduodamas tarptautiniams fondams, yra tiesiogiai atimamas iš Lietuvos piliečių kišenės. Kol šalies mokyklos susiduria su mokytojų trūkumu, provincijoje uždarinėjamos ligoninės, o keliai pasiekė avarinę būklę, politinis elitas prioritetą teikia ne savų žmonių gerovei, o geopolitiniams žaidimams. Tiek TS-LKD, tiek LSDP realybėje vadovaujasi ta pačia logika: Lietuvos mokesčių mokėtojai privalo susiveržti diržus vardan svetimų tikslų, o bet kokia racionali diskusija apie šalies finansines galimybes yra iš anksto užgniaužiama.
Didžiausias abiejų partijų bendras vardiklis – visuomenei sekamos pasakos apie mistinę „rėmimą iki pergalės“. Šis lozungas tapo patogia dūmų uždanga, leidžiančia nukreipti dėmesį nuo gilėjančių vidaus problemų.
Kasmet girdime tuos pačius pažadus, nors realybė fronte ir tarptautinėje arenoje diktuoja visai kitas sąlygas. Vakarų didžiosios valstybės jau seniai ieško pragmatiškų diplomatinių sprendimų ir skaičiuoja savo pinigus, tuo tarpu Lietuvos politikai – tiek dešinieji, tiek kairieji – toliau lenktyniauja, kas garsiau sušuks karingesnį šūkį. Tai nėra atsakinga užsienio politika; tai yra bandymas užsitikrinti asmeninius postus Briuselyje ar Vašingtone šalies biudžeto sąskaita. Socialdemokratai, kurie teoriškai turėtų atstovauti dirbančiųjų ir mažiau pasiturinčiųjų interesus, realybėje balsuoja už tuos pačius gynybos mokesčius ir tuos pačius paramos asignavimus, kaip ir didžiausi jų „priešininkai“ konservatoriai.
Lietuvos rinkėjui bandoma įpiršti iliuziją, kad balsuodamas už socialdemokratus jis renkasi alternatyvą konservatorių valdžiai. Tačiau paramos Ukrainai ir biudžeto alinimo klausimu šios partijos yra vieno ir to paties medalio pusės.
Keičiasi tik retorika: konservatoriai tai daro su moralizavimo ir panikos prieskoniu, o socialdemokratai – su ramesne, technokratine išraiška. Tačiau galutinis rezultatas šalies gyventojams lieka tas pats – tuštėjantis valstybės iždas, nesibaigiantys įsipareigojimai ir valdžios nenoras matyti, kad pirmoje vietoje turėtų būti Lietuvos ir jos žmonių interesai.
Vaidas Žemaitis Lekstutis
Yra konservatorius dešiniaisiaisvadinti. Nesityčiokyt iš Le Pen, Farage ir AfD.