Na, moterys paprastai dažosi, kai nori kažkam patikti. Kai kurios nori būti tiesiog sau gražios. O protingiausios atrado būdą, kaip išlikti amžinai gražiomis. Jos renkasi permanentinį makiažą.

Vis savęs klausiu, o kodėl medžiai nori būti gražūs tik rudenį? Galėtų tokie būti visada: nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Su permanentiniu įvairiaspalviu vakarėlių makiažu. Ir mum gražu būtų. Ir jiem.

Bet ne. Žinokit, truputį giliau čia šuo pakastas. Viskas ne tik dėl grožio. (Ech…)
Norint tai išsiaiškinti, reikėtų pradėti nuo priešistorės – pavasario. Kai tik lapai išsprogsta, jie būna žali. Gal teko girdėti apie tokį chlorofilą? Žali medžių skaistalai. Ne, pudra. Nes jo būna tiek daug, kad užmaskuoja kitus pigmentus. Tai tas chlorofilas medžiui yra gyvybiškai svarbus.

Tai pigmentas, esantis lapų ląstelėse ir gaudantis saulės šviesą, kad augalas paskui galėtų vykdyti fotosintezę ir jos dėka iš vandens ir anglies dvideginio pasigaminti sau pietus. Kitaip sakant, angliavandenius: cukrų, krakmolą (taip, medžiai paslapčia minta saldumynais). Taigi, gaminasi, gaminasi jis tuos pietus nuo pavasario iki rudens, kol yra ugnies (saulės).

Paskui liepsnos vis mažėja ir ateina ruduo. Naktys vėsta, ilgėja, o dienos trumpėja. Liepsnos tiek sumažėja, kad vos užtenka prasimaitinimui, o dar rankos šąla. Tiesiog tampa beprasmiška darytis sau valgyti. Geriau jau pataupyti energiją ir eiti nusnausti iki pavasario. Bet tam irgi reikia pasiruošti. Tai reiškia, atlikti didelį rudeninių darbų sąrašą:

-pirmiausia, nusivalyti pudrą prieš žiemos miegą (chlorofilą)
-išmesti kandžių sugraužtas kruopas (kenkėjų pažeistus lapus)
-suvalgyti visus spintelėse užsilikusius maisto likučius (susirinkti likusius cukrus iš dar kurį laiką funkcionuojančių lapų, kol prie lapkočio pamato susiformuoja ląstelių sluoksnis – barjeras ir lapas atsiskiria nuo medžio)
-išmesti visas likusias maisto pakuotes (lapus).

Su ta mintimi, kad šviesos vis mažėja ir darosi šalta, lapuose esantis chlorofilas pradeda irti ir atsidengia įvairiausios po juo buvusios spalvos: nuo geltonos, oranžinės, iki raudonų ir bordinių atspalvių. Jos ten visada buvo (na, gal ne visos, bet dauguma). Tik chlorofilo „pudros“ buvo tiek daug, kad jų tiesiog nesimatė. Ją nuvalius, medžiai pasimato visu savo grožiu ir spalvomis (ar dabar suprantat, kad moteris pati gražiausia jai nuvalius makiažą?? .

Tai tiek apie moteris. Ir medžius.

P.S. Ai, užmiršau atsakyti į pagrindinį klausimą: tai prieš ką vis dėlto rudenį dažosi medžiai?
Paprasčiau ir negali būti – prieš žiemą. Prieš žiemą… 

Eglė Jurėnaitė

Patiko? Pasidalinkite!