Kai spjauna didžiajai asmenybei į veidą, tai spjauna ir visai valstybei. Kiekviena valstybė turi visą paletę įvykių: taiką, karą, pergales, laisves.

Žinoma, mes niekada nebūsime viskuo patenkinti. Patinka ar nepatinka, bet tame nepasitenkinime yra Tėvynė, mano ir Tavo tėvai, statantys namus, ariantys laukus, Tavo ir mano murzini ir švarūs dabarties vaikai, dabar mažiau lakstantys kieme ir dažniau rankose laikantys išmaniuosius telefonus, ar mūsų mylinčios motinos, skalbiančios upėje, skalbimo mašinose pykčiu išprakaituotus marškinius.

Gegužės 16 dienos rytą Vilniuje, Rasų g., Rasų kapinėse, pastebėta, kad išniekinta Lietuvos atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus kapavietė.

Taip, tai mūsų šalis. Maža šalis su didele istorija. Kovojant už laisvę tada spjaudė iš kitos pusės, dabar spjaudomės vieni ant kitų, laisvėje. Spjaudomės iš pykčio, o gal iš baimės. Spjaudomės tokiais tekstais, kuriais sunkiai galėtų patikėti mūsų Nepriklausomybės Akto signataras, vienas iš iškiliausių istorijos asmenybių, daktaras Jonas Basanavičius. Jau niekuo nesistebėkite, daktare, spjovė ir Jums, taip, kad net po beveik šimto metų nebūtumėte patikėjęs.

Sunku suvokti, koks pikčiurna ir su kokiomis užgaidomis, kėslais tai padarė. Suprasčiau, jei tai būtų vandalizmas. Vandalai, paprastai, politika ar istorija nelabai domisi jie tik išvarto ar kartais nugvelbia blizgantį kryžiuką, šviežias gėles. Bet kad spjaudytų… sunkiai tikėtina, tai daugiau piktais kėslais pasidarbavęs žmogysta.

Įtariu, kad tas žmogysta – apsiskaitęs, nes ant bet ko nebūtų spjovęs, turėtų gerai žinoti, kas yra Jonas Basanavičius. Jis nepraspjovė. Jis pataikė tiesiai ant užrašo ir mūsų Lietuvos istorijos, ant mūsų visų sąžinės. Gali būti, kad kažkur giliai ir jo tiesa, kad per trisdešimt metų vis dar neišmokome gerbti vieni kitų, padėti paprastam žmogui. Tegu šis spjūvis lieka jam ant sąžinės, bet kartu ir mums visiems pamąstymui, kur dar reikia mums visiems padirbėti, kad galėtumėme mažiau pykti, mažiau pavydėti ir gebėti nesėkminguose dalykuose saugoti savo vidinę ramybę ir savigarbą.

Gal laikas suprasti ir įsisąmoninti, kad gyvenimas yra sunkus. Tai didi tiesa, viena didžiausių tiesų. Nes kai tik ją suvokiame, mes pakylame aukščiau jos. Kai mes iš tiesų suvokiame, kad gyvenimas yra sunkus – kai tik mes tai tikrai suprantame ir pripažįstame – gyvenimas pasirodo nebesunkus. Tai žinomo rašytojo M. Skoto Peko (M. Scott Peck) žodžiai, kurie keliauja per visas pasaulio knygų lentynas.

Patiko? Pasidalinkite!