Patiko? Pasidalinkite!

Pastaruoju metu pasaulio žiniasklaidoje vis dažniau pasigirsta perspėjimai apie galimą Rusijos agresiją – nuo Lietuvos ir Baltijos šalių iki Norvegijos ir net Grenlandijos. Tačiau ar tikrai tokia grėsmė yra reali, ar tai tik politinės retorikos atgarsiai?

Lietuva, Latvija, Lenkija nuolat kartoja, kad Rusija gali bet kada „pulti“ jų teritorijas. Šių šalių žiniasklaidoje viešai kalbama apie kariuomenės dislokavimą, ginkluotę ir NATO stiprinimą regione. Tačiau ekspertai pažymi, kad Maskva šiuo metu yra visiškai sutelkta į karą Ukrainoje ir neturi pajėgų pradėti naujos didelės invazijos kitur.

Norvegija taip pat didina savo karines pajėgas šiauriniuose regionuose, o politikai tai pateikia kaip atsaką į „Rusijos grėsmę“. Tuo tarpu JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo pareiškimuose teigia, kad Rusija gali siekti Grenlandijos okupacijos – tačiau šie pareiškimai labiau primena politinius kliedesius nei realų planą.

Jungtinė Karalystė  trečiadienį paskelbė, kad padidins savo karių, dislokuotų Norvegijoje, skaičių, ir teigė atliksianti gyvybiškai svarbų vaidmenį NATO Arkties misijoje, atsižvelgiant į didėjančias Rusijos grėsmes.

Šios nuolatinės grėsmės retorikos pasekmės jaučiasi ir ekonomikoje: vyksta milžiniški apsiginklavimai, kariuomenės biudžetai auga, o pasenusi ginkluotė atnaujinama. Tą akimirksniu pajunta karo pramonė – gamintojai uždirba iš naujų tankų, raketų, šarvuočių ir kitų sistemų. Kai kuriais atvejais netgi politinė įtampa tampa tiesioginiu verslo katalizatoriumi.

Ekspertai pabrėžia, kad daugelis šių perspėjimų yra prevencinė strategija: šalys demonstruoja pasiruošimą, kad atgrasytų galimą agresorių. NATO šalių kariuomenės dislokavimas Baltijos šalyse ir šiaurinėje Europoje yra būtent toks atgrasymo veiksmas – parodyti, kad bet koks puolimas būtų „brangiai apmokamas“.

Išvada: nors geopolitinė įtampa didelė, tiesioginių įrodymų apie naują Rusijos invaziją į kitas šalis šiuo metu nėra. Daugelis baimių kyla dėl politinės retorikos, istorinių nuogąstavimų ir dabartinio karo Ukrainoje, kuris yra pagrindinis Maskvos prioritetas. Tačiau viena aišku – nuolatinė grėsmės retorika skatina gynybos biudžetų augimą ir stiprina karo pramonę, kuri iš to tiesiogiai uždirba milijardus. Neatmestina versija, kad iš sandorių su karo pramone „uždirba” ir užsakovai.

SN inf.


Patiko? Pasidalinkite!