„Psichologai yra žmonių priešai“, – po pokalbio su nauju pacientu sumurmėjo mano kolega psichiatras. Ir aš su juo sutinku. Nes viena iš mano darbo vietų yra psichiatrinė ligoninė.

Psichikos ligomis sergančių žmonių problema ta, kad jie nesupranta, kas su jais vyksta. Tuo pat metu žmogus jaučia, kad kažkas su juo yra „ne taip“, ir pradeda ieškoti pagalbos. 

Po sovietmečio žodis „psichiatrija“ išlieka bauginantis, todėl dažniausiai einama pas psichologus. Siaubas yra tas, kad psichologai šios srities visai nežino. Psichologai nėra už nieką atsakingi ( visada kaltinamas gydytojas, psichologas – ne! ).

Tada aš vedžiau nedidelę paskaitą, kurios esmė buvo ta, kad žmogus, be sielos, turi ir kūną su krūva organų, kurių ligos veikia psichiką . Pvz., kai sutrinka skydliaukės veikla, žmogus tampa irzlus, su tuo jis eis pas psichologą… O žodį „tinginystė“ žmonės dažnai vadina apatija, kurios priežastys gali būti keliolika ligų. Tokiais atvejais negydant pagrindinės ligos psichologo ar psichoterapeuto darbas neturi prasmės. 

Gana greitai pradėjau suprasti, kad turiu keistų paviršutiniškų, skirtingų, daugiausiai pasenusių žinių rinkinį. Didžiulį bagažą primityvių schemų ir klišių. 

Automobilių meistras, baigęs profesinę mokyklą, ne tik žino, kur automobilyje yra variklis, kur yra karbiuratorius ir pan., Bet ir žino, kaip jį sutvarkyti. Balerina, baigusi baleto mokyklą, moka šokti. O ką gali padaryti psichologai? Kokiam darbui jie ruošti?

Aš studijavau sovietinį mokslą. Tačiau visus šiuos metus nebuvo suformuluoti aiškūs reikalavimai – ką psichologas turėtų žinoti ir sugebėti padaryti. Nėra moralės ir etikos standartų sampratos, todėl „nepadaryk žalos“ netaikomas psichologui.

Psichologų rengimo programos iš tikrųjų nepasikeitė. Po perestroikos staigiai išaugo šios srities specialistų poreikis. Šiandien juos ruošia beveik kiekvienas humanitarinis universitetas. 

Daugelio dabartinių psichologų mėgstamiausia pramoga yra „kabinti makaronus ant ausų“ ir perduoti spėliones kaip realybę.

Tuo pat metu psichologinių paslaugų populiarumas ir toliau auga. Įdomiausia, kad tarp jų yra padorių, nuoširdžių žmonių, kurie nuoširdžiai nori tau padėti … Labai gaila, kad didžioji jų dalis yra nekompetentingi.

Sunku įsivaizduoti laikraštį ar žurnalą be psichologo puslapio. Taip pat daugybė psichologinių mokymų, kursų ir konsultacijų, kur gausite nuostabių rekomendacijų: „kaip gyventi be vidinių konfliktų“, „Kaip užpildyti vyrą“,  „Kaip mylėti save“ (oi, tai ne kas kita, kaip masturbacija).

O kokia psichologinių treniruočių gausa! Darbas su psichika ir konvejeriu yra du nesuderinami dalykai .

Tačiau žmonėms patinka mokymai. Gyvenimas beveik nesikeičia. Tačiau įgyjama greito problemų sprendimo iliuzija. Ir yra su kuo pabendrauti. Vis dėlto neaišku, ką bendro turi psichologija – išversta kaip „sielos mokslas“?

Psichiatrinėje ligoninėje, kurioje aš dirbu, kas penktas dalyvavo mokymuose ar lankėsi pas psichologus. Šie mokymai „išjudina“ emocijas, kurios daugelio žmonių psichikai yra ir nepageidautinos, ir tiesiog pavojingos. Bandžiau kai kuriems psichologams tai paaiškinti.  Jis pakėlė tuščias akis į mane ir ramiai atsakė: „Kol jie mokės, tol juos priimsiu“.

Žinoma, yra puikių, kompetentingų specialistų, atsakingų už savo darbą. Ne, jokiu būdu nesielgiu kaip teisėjas ar žmonijos gelbėtojas . Bet man už kiekvieno neraštingumo ir neatsakingumo atvejo yra gyvas žmogus. 

Siūlome taip pat atkreipti dėmesį ir į pačius psichiatrus, kaip jie elgiasi vienose ar kitose situacijose:

Eugenija Beliakova

 

 

Patiko? Pasidalinkite!