Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir vėl demonstruoja cinizmo viršūnę. Viešas Vyskupų konferencijos pareiškimas apie pradėtus du vidinius tyrimus dėl galimo nepilnamečių seksualinio išnaudojimo tėra dar vienas dūmų uždangas, skirtas visuomenės akims apmuilinti ir nusikaltėliams dvasininkų sutonose apsaugoti. Sistema, kuri turėtų būti moralinis švyturys, eilinį kartą pasirinko tamsą, tylą ir institucinį dvasininkų dangstymą.
Katės ir pelės žaidimas su teisėsauga
Seksualinis smurtas prieš vaikus nėra Bažnyčios vidaus reikalas ar dvasinė nuodėmė, kurią galima išspręsti už uždarų durų – tai sunkus baudžiamasis nusikaltimas. Tačiau vyskupai elgiasi taip, lyg Lietuvos įstatymai jiems negaliotų. Atsisakymas prokuratūrai ir visuomenei pateikti net bazines detales – pavyzdžiui, kurioje vyskupijoje vyko galimi nusikaltimai – tiesiogiai paralyžiuoja valstybės teisėsaugos darbą.
Prokurorai lieka surištomis rankomis, nes šventieji tėvai nusprendė sužaisti „konfidencialumą“. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės žodžiai rėžia tiesiai: tai yra niekiniai tyrimai ir katės bei pelės žaidimas, kuriuo siekiama apsaugoti ne aukas, o pačią sistemą ir jos munduro garbę.
Aukos interesai – tik patogi iškabėlė
Bažnyčios vadovybė savo tylą dangsto tariamu noru „apsaugoti aukų privatumą“. Tai yra aukščiausio lygio veidmainystė. Tikroji apsauga nukentėjusiam vaikui prasideda tada, kai smurtautojas yra izoliuojamas nuo visuomenės, jam atimama galimybė prieiti prie kitų vaikų, o aukai suteikiama profesionali teisinė ir psichologinė pagalba.
Slėpdama informaciją ir nevykdydama skaidraus bendradarbiavimo su policija, Bažnyčia ne saugo aukas, o jas tildo ir dar giliau stumia į traumą. Kol vyskupai atostogauja ar atsisako komentuoti situaciją, galimi pedofilai ir toliau gali laisvai aukoti mišias, klausytis vaikų išpažinčių ir kelti grėsmę visuomenei.
Pasaulinė gėda persikėlė į Lietuvą
Tai, ką šiandien matome Lietuvoje, nėra atsitiktinė klaida – tai dešimtmečius veikianti pasaulinė Katalikų Bažnyčios taktika. Nuo Airijos iki JAV, nuo Lenkijos iki Vilniaus schema išlieka ta pati: neigti, tylėti, vilkinti laiką, o jei prispiria reikalas – sukurti formalią „išklausymo tarnystę“ ar paskelbti sausus skaičius, tikintis, kad audra praeis. 2023 metų kunigo Kęstučio Palikšos skandalas parodė, kad intymūs santykiai su nepilnamečiais už pinigus buvo toleruojami metų metus, kol informacija neiškilo į viešumą.
Tikintieji ir pilietinė visuomenė neturi toleruoti šios paralelinės teisinės sistemos. Bažnyčia privalo suprasti, kad dvasininko apykaklė nesuteikia imuniteto nuo Baudžiamojo kodekso. Kiekviena diena, praleista slepiant pedofilijos atvejus po kanonų teisės skraiste, yra tiesioginis bendrininkavimas nusikaltime prieš pačius pažeidžiamiausius. Laikas baigti derybas su institucija, kuri pasitiki tik savo slaptumu – visi vidiniai Bažnyčios archyvai privalo būti atverti valstybės prokurorams be jokių išlygų.
Lietuvoje nėra oficialaus vieningo dvasininkų seksualinių nusikaltimų registro, tačiau pastaraisiais metais viešai išaiškėjo keli rezonansiniai atvejai:
- Jonas Kusas – buvęs Telšių dvasininkas, Bažnyčios oficialiai pašalintas iš kunigystės statuso dėl nepilnamečių išnaudojimo praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje (teisėsauga baudžiamojo proceso nepradėjo tik dėl suėjusios senaties).
- Kęstutis Palikša – nuteistas už nepilnamečio vertimą lytiškai santykiauti bei vaikiškos pornografijos laikymą.
- Henrikas Gulbinovičius – dvasininkas, teismo pripažintas kaltu ir nuteistas baudžiamąja tvarka už pedofilijos nusikaltimus.
- Sigitas Grigas – nušalintas nuo pareigų, Bažnyčiai pradėjus vidinį tyrimą dėl disponavimo pornografiniu turiniu su vaikais.
- Albertas Bortiakas – sulaukė viešų kaltinimų dėl prieš keliolika metų įvykdytos prievartos, tačiau mirė nespėjus užbaigti tyrimo.
Pasaulinė statistika
Kitose šalyse atlikti nepriklausomi tyrimai atveria dešimtimis tūkstančių skaičiuojamą mastą:
- Prancūzija: 2021 m. nepriklausomos komisijos ataskaita atskleidė, kad nuo 1950 metų šalies Katalikų Bažnyčioje veikė mažiausiai 3 000 kunigų ir dvasininkų pedofilų, o nukentėjusių vaikų skaičius siekia apie 216 tūkstančių.
- JAV: Skaičiuojama, kad nuo praėjusio amžiaus vidurio lytiškai išnaudoję vaikus buvo identifikuoti daugiau nei 4 000 kunigų.
- Vokietija: Oficiali tyrimų ataskaita užfiksavo bent 1 670 dvasininkų, įtariamų ar pripažintų vykdžius seksualinę prievartą prieš nepilnamečius.
SN inf.

Tai jei kunigų tarpe tiek pedofilų, tai ką kalbėti apie kitas „neliečiamas” organizacijas ir institucijas kaip teismus, prokuratūras, mentūras, kurie ir dangsto pedofilus, prekybą žmonėmis, o ir patys naudojasi pedofiliniu seksu, t.y. pedofilai yra. Pasakysiu baisų dalyką – taip buvo visada, tūkstančius metų. Seksas su 10-12 metų vaikų nebuvo joks nusikaltimas ir tai buvo norma. Ponai dulkino ubagų vaikus, bažnyčių hierarchai irgi, tik mužikai turėjo mažiausiai šansų išdulkinti svetimus, todėl dulkino kartais ir artimų giminių vaikus ar netgi savus… Dėl ko daugybė išsigimimų buvo, nes gimdavo incestiniai vaikai… Tik XIX a. pab. XX a. šitai buvo kaip ir suvesta į minimumą…
O Lietuvoje nera is viso jokio sekso nei tarp moteru ir vyru, nei tarp kunigu ir vaiku . Nera nei pideru nei LGBTQ seksisgamu. Pas mus Sv.Marijos Zeme. Vot.