Pasižiūrėkime į šios savaitės naujienų srautą, kuris atrodo lyg parašytas dviejų skirtingų pasaulių scenaristų. Viena vertus, Kinijoje vykstančiame APEC viršūnių susitikime JAV prezidentas Donaldas Trumpas įžengia į salę, šiltai pasisveikina su Vladimiru Putinu ir prieš kameras pareiškia: „Tai mano draugas. Mus jau daugelį metų sieja puikūs santykiai“. Tuo tarpu likus vos kelioms dienoms iki šių šiltų apsikabinimų, į Pabradės poligoną Lietuvoje su trenksmu, „Abrams“ tankais ir sunkiąja technika sugrįžta du nauji JAV kariuomenės batalionai. Taip, jūs perskaitėte teisingai – vyriausiasis JAV ginkluotųjų pajėgų vadas tiesiogine to žodžio prasme siunčia savo karius į Baltijos šalis tam, kad šie atgrasytų jo paties „gerą draugą“ nuo neatsargių žingsnių prie mūsų sienų.
Tiesa, net ir pačioje technikoje slypi savotiška simbolika. Į žalius ir drėgnus Lietuvos miškus amerikiečiai atriedėjo su dykumoms pritaikytos smėlio spalvos technika, o ne mūsų klimatui įprastu žalsvu maskuojamuoju dažymu. Atrodo, kad net patys šarvuočiai dar neapsisprendė, ar jie čia ilgam, ar tiesiog užsuko pakeliui iš kažkokios kitos, gerokai sausesnės geografinės platumos – juk kam vargti perdažant tankus, kai jų vyriausiasis vadas ir taip palaiko „puikius santykius“ su tuo, nuo ko jie atvažiavo saugoti.
Visa ši situacija primena keistą kaimynų dramą. Įsivaizduokite, kad į jūsų kiemą atvažiuoja galingas apsauginis su ryškiai geltonu šarvuotu visureigiu, pastato jį vidury jūsų žalios pievos prie tvoros ir sako: „Aš čia tam, kad jūsų neužpultų tas agresyvus vyrukas iš gretimos gatvės. Beje, aš ką tik su juo gėriau arbatą, jis nuostabus žmogus, tikras mano bičiulis, ir jis tikrai nieko neužpuls.“ Būtent tokį kognityvinį disonansą tenka virškinti Lietuvai. Po vasarą kilusios tylos, kai birželį iš Lietuvos išvyko amerikiečių kontingentas ir kelis mėnesius tvyrojo nežinia, ar jie išvis grįš, lapkričio viduryje visi lengviau atsikvėpė. Prezidentas Gitanas Nausėda iškilmingoje ceremonijoje Pabradėje asmeniškai dėkojo D. Trumpui už „tvirtą paramą ir supratimą“, o krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas jau įteikė Vašingtonui oficialų pasiūlymą įkurti Lietuvoje nuolatinę JAV karinę bazę. Lietuva netgi pasisiūlė pati už viską sumokėti – pastatyti kareivines, mokyklas ir darželius. Tikėkimės, kad į šį biudžetą įtraukti ir žali dažai.
Visa tai veikia tik todėl, kad D. Trumpo pasaulyje draugystė yra draugystė, o verslas – verslas. Vladimirui Putinui skiriami komplimentai, trišaliai susitikimai su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu Šendžene ir užuominos apie naujus susitarimus dėl dyzelino ar energijos išteklių, o Lietuvai, kuri gynybai jau skiria per 5,3 procento BVP ir pirmauja visame NATO aljanse pagal šį rodiklį, tenka pagyrimas „jie šaunūs žmonės, mano draugai“, pažadas „būtinai apsvarstyti“ nuolatinės bazės klausimą ir smėlio spalvos tankai pušynuose. Iš esmės JAV prezidentas sukūrė tobulą diplomatinį modelį, leidžiantį vienu metu glostyti Kremliaus šeimininko savimeilę ir laikyti tūkstantį sunkiai ginkluotų savo karių už keliasdešimties kilometrų nuo Rusijos ir Baltarusijos sienų.
Tad kas iš tiesų vyksta Pabradės miškuose – ar D. Trumpo kariuomenė saugo Lietuvą nuo D. Trumpo draugo? Oficialiai tai vadinama „atgrasymu“ ir „taika per jėgą“, tačiau neoficialiai labiau primena aukščiausio lygio draudimo polisą, kai draudėjas pats labai artimai bendrauja su potencialiu padegėju, bet vis tiek sąžiningai stato ryškiai matomą priešgaisrinę signalizaciją jūsų namuose, ypač tada, kai jūs patys už ją dosniai susimokate.
