Gyvename laikais, kai kaltinimai tapo kasdienybe. Dažnai rodom pirštais į kitus – į valdžią, į atskiras grupes, į istorinius priešininkus. Ieškome kaltų dėl mus supančio chaoso, dėl moralinių, socialinių ar kultūrinių krizių. Kartais netgi tenka girdėti kaltinimus tautinėms mažumoms ar ištisoms bendruomenėms – pavyzdžiui, žydams.
Tačiau ar drįstame pažvelgti į save? Į savo apsileidimą, abejingumą, vertybių praradimą?
Pastebimai tolstame nuo savo šaknų. Ne tik pamirštame – dažnai sąmoningai atsisakome savo papročių, tradicijų, kalbos. Kalbame svetimomis formomis, švenčiame svetimas šventes, o tuo pačiu nebežinome savo pačių – Rasų, Jorės, Kūčių – prasmės. Nyksta pagarba tam, kas mus kūrė per šimtmečius – kalbai, istorijai, tautinei savimonei.
Tauta, kuri užmiršta savo šaknis, ilgainiui užmiršta ir save. O juk mūsų praeitis – didinga. Ji buvo sunki, bet kupina pasididžiavimo, kovos už tikrą laisvę. Tai nėra tik praeitis – tai mūsų dvasinė atrama.
Šiandien kviečiu pažvelgti į veidrodį. Ką darome, kad puoselėtume tai, ką turime brangiausia? Ar švenčiame savo šventes? Ar saugome savo kalbą? Ar gerbiame save?
Šiandien kaip niekad svarbu yra prisiminti: tauta prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Nuo mūsų kalbos, mūsų vertybių, mūsų pasaulėžiūros.
Todėl pažinkime, gerbkime ir saugokime tai, ką turime – savo kultūrą, kalbą ir istoriją. Tai mūsų didžiausias turtas.