Įvairiomis istorinėmis epochomis žmonių pasaulėžiūra keitėsi, o vienas esminių lūžio taškų buvo biblinės pasaulėžiūros įvedimas Europoje. Lietuviai ir žemaičiai žino, kad ji buvo platinama ne tik pamokslu ir žodžiu, bet ir prievarta bei krauju. Krikščionybė pakeitė senąją gamtinę pasaulėžiūrą, kurioje gamta buvo suvokiama kaip gyva, dvasinio pasaulio dalis.
Praradus ryšį su gamta, keitėsi ir žmogaus santykis su aplinka. Gamta nustojo būti šventa, o medis, miškas ar gyvūnas tapo daiktu, ištekliumi, preke. Vietoje pagarbos liko tik nauda. Vietoje cikliškumo – išnaudojimas.
To pasekmės matomos ir šiandien: kertamos sengirės, naikinami miškai, alinami žemės ištekliai. Žmogus, praradęs vidinį ryšį su žemės gyvastimi, pradeda žiūrėti į pasaulį kaip į objektą, kurį galima kontroliuoti ir valdyti, pamiršdamas, kad pats yra to pasaulio dalis.
Šis straipsnis kviečia permąstyti istorinę pasaulėžiūros kaitą ir jos poveikį šiandieninei ekologinei krizei. Galbūt atsigręžiant į protėvių santykį su gamta, galima atkurti darną, pagarbą ir supratimą, jog gamta – tai ne tik aplinka, bet ir žmogaus dalis.
Gamtinė ir biblinė pasaulėžiūra – du skirtingi santykiai su pasauliu
Nuo seno žmogus ieškojo atsakymų į esminius klausimus: kas jis, kokia jo vieta pasaulyje, kaip jis turi gyventi. Atsakymus padėjo rasti pasaulėžiūra – žmogaus pasaulio suvokimo būdas. Lietuvių protėvių gyvensena ir gamtinė pasaulėžiūra buvo giliai susijusi su gamta, o vėliau įsigalėjusi biblinė (krikščioniška) pasaulėžiūra atnešė kitokį požiūrį.
Gamtinė pasaulėžiūra – tai pasaulio suvokimas, grįstas tiesioginiu ryšiu su gamta, jos stebėjimu ir pagarba gyvybei. Ji pasižymėjo ciklišku laiko suvokimu, tikėjimu į dvasias ir dievybes, gyvenimu darnoje su aplinka. Gamta buvo suvokiama kaip gyva ir dvasinė erdvė, o medis, upė, akmuo ar gyvūnas turėjo sakralinę vertę.
Biblinė pasaulėžiūra, atėjusi su krikščionybe, siūlo monoteistinį (diktatorišką) Dievo kūrinio modelį. Žmogus laikomas Dievo atvaizdu, turinčiu valdyti ir naudoti pasaulį pagal Dievo valią. Gamta tampa tarnavimo žmogui priemone, ji nebesuvokiama kaip lygiavertė dvasinė erdvė. Toks požiūris paskatino pasaulį matyti per išnaudojimo, kontrolės, o ne santykio ir pagarbos prizmę.
Šių dviejų pasaulėžiūrų skirtumai atsiskleidžia keliais esminiais aspektais. Visų pirma, gamtinė pasaulėžiūra gamtą matė kaip gyvą, dvasiškai reikšmingą erdvę, tuo tarpu biblinė pasaulėžiūra gamtą laikė Dievo kūriniu, pavaldžiu žmogui. Gamtinėje sampratoje egzistavo daugybė dievybių ir dvasių, susijusių su gamtos reiškiniais, o biblinėje – tik vienas visagalis (diktatorius) Dievas. Laiko samprata taip pat skyrėsi: gamtinė pasaulėžiūra laiką suvokė cikliškai – kaip nuolatinį atgimimą ir gamtos ritmą, o biblinė – linijiškai, turinčią pradžią, nuopuolį ir pabaigą su išganymu.
Žmogaus vieta pasaulyje gamtinėje pasaulėžiūroje buvo lygiavertė gamtai – žmogus buvo jos dalis. Tuo tarpu biblinėje pasaulėžiūroje žmogus iškeltas virš gamtos kaip Dievo atvaizdas, gavęs valdžią jai. Etikos požiūriu gamtinė pasaulėžiūra skatino darną ir pagarbą gyvybei, o biblinė – vadovavimąsi Dievo įstatymais. Net ryšys su protėviais skyrėsi: gamtinėje kultūroje protėviai buvo laikomi gyvomis dvasinėmis būtybėmis, su kuriomis palaikomas ryšys per tradicijas ir apeigas. Biblinėje tradicijoje mirusieji laukia prisikėlimo pasaulio pabaigoje, o ryšys su jais yra netiesioginis.
Straipsnio pabaigoje verta kelti klausimą: ar šiandienos ekologinės krizės – tai ne žmogaus nutolimo nuo gamtos padarinys? Galbūt laikas vėl iš naujo atrasti protėvių pasaulėžiūroje slypinčią pagarbą, atsakomybę ir darną su pasauliu.
Lietuviai tai yra dykaduoniai veltedziai, kuriems Europą moka pensijas. Gamta jie iškeitė į maximas.
Pastaba
Puikiai isreiksta ka esam prarade kai prievarta buvom pakrikstiti.
Dabar yra nemazai tyrimu kurie patvirtina kad augalai turi jausmus, ir turbut mes visi zinom, kad gyvunai irgi turi jausmus. Augalai mus gydo, bunant gamtoj yra irodyta kad yra sveikatai gerai („forest bathing.)
Dar pridesiu kad ir kalba irgi svarbi dalis musu tautos. Be kalbos nera kulturos, be kulturos nera tautos, tai be kalbos nera tautos!
Vaida, prasau daugiau kreipti demesi kiek tu naudoji amerikonizmus kai yra puikus lietuviski zodziai, pvdz. net tas pats „komentaras” (comment) vietoj „pastaba”. Taip pat – kada „vadai’ pasidare „lyderiai” (leader)? Kai turejom vadus, turejom ir tauta, kas dabar ta valdzia? Ir pridesiu kaip pavizdi zodi kuri mane erzina nes taip durnai skamba-„situacija” (situation rimtas o sitiuaaahhcija??) vietoj „padetis”!
Nei gimiau, nei augau Lietuvoj bet musu kalba buvo vertinima. Mama sakydavo, „vaikai, jei nekalbesit lietuviskai, uzmirsit, ir busit kaip tie „senieji lietuviai (pirma karta Amerikoj) ir sakysit”kukina cikina kicine” (neturiu LT srifto) ir kas dabar Lietuvoj? Nebekepa vista virtuvej!
Kas dziugina-skaiciau kad Romuva yra greiciausiai augantis tikejimas Lietuvoj!!