Lietuvos socialdemokratų partija šiandien atsidūrė sudėtingoje kryžkelėje. Iš vienos pusės – tai stipriausia valdančiosios daugumos jėga, iš kurios tikimasi aiškios krypties ir lyderystės. Iš kitos – vis garsiau aidi kultūros bendruomenės protestai, auga visuomenės nepasitenkinimas ir spaudimą daro nepatogūs koalicijos partneriai, verčiantys priimti nepopuliarius sprendimus.
Viešojoje erdvėje pasigirdo įtarimų, kad vietoje ryžtingos kovos prieš opoziciją, pirmiausia konservatorius, socialdemokratai gali pasirinkti ramesnį kelią – tylėti ir slėptis už koalicijos širmos. Tai būtų patogiausias variantas: viešai demonstruoti tariamą „kovą prieš blogį“, o iš tiesų – tiesiog mėgautis valdžios patogumais.
Socialdemokratams tylėjimo taktika galėtų atrodyti strategiškai naudinga. Tylėdami jie išvengtų atviros konfrontacijos su konservatoriais, nesukeltų papildomo konflikto su partneriais ir užsitikrintų, kad valdančioji dauguma bent trumpam nesubyrės. Tačiau toks pasirinkimas turėtų ir kitą pusę – jis rodytų ne politinę brandą, o baimę.
Vietoje aiškios vizijos valstybės raidai atsirastų jos imitacija: nuo scenos būtų sakoma, kad vyksta kova su „šešėlinėmis jėgomis“, bet užkulisiuose vyktų tas pats, kas dažnai nutinka ilgai valdžioje esančioms partijoms – patogus dalybų ir įtakų valdymas. Tokia schema atveria kelią korupcijai, nes tyla ir neveiklumas tampa gera priedanga interesų grupėms.
Pasirinkę tylėjimą, socialdemokratai rizikuoja prarasti svarbiausią politinį kapitalą – visuomenės pasitikėjimą. Kultūros bendruomenės protestai, peticijos su dešimtimis tūkstančių parašų rodo, kad socdemai gali pasiduoti spaudimui.
Konservatoriams, prieš kuriuos socialdemokratai turėtų demonstruoti savo politinę jėgą, tokiu atveju net nereikėtų daug stengtis – užtektų parodyti, kad LSDP yra išsigandusi ir pasyvi, o jų kova su „blogiu“ yra tik fasadas.
Patogus tylėjimo kelias gali suteikti socialdemokratams trumpalaikį komfortą: mažiau konfliktų, mažiau atvirų krizių. Tačiau ilguoju laikotarpiu tai būtų partijos silpnėjimo receptas. Valdančioji dauguma, kuri vengia realių kovų, pati save pasmerkia būti sudaužyta, kai tik politinė situacija taps sudėtingesnė.
Jeigu socialdemokratai nori įrodyti, kad jie yra tikra kairioji, stipri politinė jėga, jie privalo nebijoti atviros kovos su konservatoriais ir aiškiai parodyti, jog jų pažadai nėra tik imitacija.