Vaidas Žemaitis. Užkalni, noriu tave išvanoti. Juodai.

Aš, kaip viso pasaulio gelbėtojas, jaučiuosi nejaukiai matydamas, kaip Andrius Užkalnis baigia paskęsti tualetiniuose vandenyse. Pagalvojau: o kuo jis prastesnis už kitus, pasiklydusius ir skęstančius negailestingame pasaulyje?

Aš jį myliu. Tikrai myliu ne daugiau ir ne mažiau už kitus žmones, bet myliu. Man visi žmonės yra vienodi: ar ta pati Grybauskaitė, ar Nausėda, ar pats popiežius – visi jie man tik žmonės.

Andrių Užkalnį įsimylėjau tada, kai jis pradėjo lankytis visokiose valgyklose ir degustuoti jose gaminamą maistą. Turiu prisipažinti, kad aš taip pat mėgstu skaniai ir sočiai pavalgyti, o svarbiausia – pigiai. Esu taip pat reklamavęs vieną užeigą kaime, kurioje galima labai nebrangiai papietauti, o maistą ten gamina ne šiaip kokios “kaimo bobelkos”, bet kulinarės-specialistės, kurios sugeba už super mažą kainą kaimiečiams (kaip man) pagaminti pasakiškai skanius patiekalus.

Yra vienas skirtumas, kuris mus su Andriumi skiria. Žinoma, jų yra ir daugiau, bet šis tikrai esminis. Aš nesikvepinu tualetiniais vandenimis, dezodorantais ir odekolonais. O draugas Užkalnis, matau, juose skęsta ir apie juos sugeba pripasakoti tokių dalykų, kad net norisi pradėti juos pirkti!

Ne. Nepirksiu. Tikrai nepirksiu. Aš, kaip kaimietis, pasirinkau kitokį gyvenimo būdą nei miestiečiai, tarp kurių yra ir Užkalnis

Kaime žmonės žino, kad visi tie dezodorantai, tualetiniai vandenys ir odekolonai skirti naikinti blogam kvapui. Jie tam ir buvo išrasti Paryžiuje, nes tuomet, kai juos išrado, Paryžius skendo savo miestiečių šūduose, o higieninė situacija buvo apgailėtina. Kanalizacijos nebuvo, fekalijų upeliai plaukė Paryžiumi, o nesipraususios pasmirdusios ir utėlėtos ponios smarves slėpdavo visokiais dirbtiniais kvapikliais.

Utėlių tais laikais turėjo kiekvienas. Naikindavo jas… gyvsidabriu. XVIII amžiaus Europą apėmė gyvsidabrio karštinė: žmonės jį valgė, trindavo į odą, išprotėdavo ir mirdavo. Bet visa tai – smulkmė. Svarbiausia, kad gyvsidabris pirmiau išnaikindavo utėles!

Jeigu kada kilo klausimas, iš kur atsirado džentelmeniška tradicija vyrams eiti kelio pakraščiu, toli ieškoti nereikia. Jie tiesiog saugojo savo damas, kad jų neaptaškytų išmatomis.

Buvo ne kokie laikai, o kai kas ir šiandien tęsia šių miestų tradicijas ir už skirtus smarvei naikinti tualetinius vandenis moka didžiulius pinigus. Užkalnis taip pat, todėl siūlau jam išsigelbėjimo variantą.

Asmeninis pasiūlymas draugui Užkalniui

Prieš siūlydamas, kaip ir pridera, turiu savo pasiūlymą gražiai ir viliojančiai pateikti. Likime XVIII amžiuje ir priminkime apie kaimiečių higieną, kurią jūs galite sulyginti su tuometinio Paryžiaus higiena.

Andriau, nepyk, bet pradėsiu nuo Rusijos ir baigsiu Žemaitija. Tokiose šalyse kaip Rusija, Pabaltijys, Suomija, higiena buvo aukščiau visko, todėl kiekvienas kaimas, o dažnai net ir sodyba, turėjo pirtį. Tai buvo neatsiejama gyvenimo dalis.

Lietuvoje, Žemaitijoje kiekvienas kaimas turėjo pirtį, kurioje per savaitę 2 kartus būdavo prausiamasi. Higienos sąlygos bei situacija buvo kur kas geresnė, nei tuometiniuose Europos miestuose, tokiuose kaip Paryžius, Roma, Berlynas…

Žemaitijoje pirtys būdavo naudojamos:

1. Higienos reikalams

2. Gimdymui (nes iškūrentoje pirtyje būna sterili aplinka)

3. Maisto produktų rūkymui (mėsai, žuviai), džiovindavo žoles, vaisius, grybus.

4. Mirus žmogui, jį apiprausdavo paskutinei kelionei į anapilį.

Taigi, žmogus gimdavo pirtyje, prausdavosi ir per ją būdavo išlydimas į aną pasaulį.

Užteks tos teorijos ir einam prie pasiūlymo. Tad kviečiu Andrių atvykti į pirtį, kurioje pažadu jį gerai išvanoti. Jeigu Andrius norėtų išbandyti tikrąją juodąją (“bania pa čiornamu”) dūminę pirtį, tada išvanočiau jį “juodai”.

Kvietimas galioja ne tik Andriui. Jis gali su savimi pasiimti ir draugų, tik su sąlyga, kad pirtyje nebus galima vartoti alkoholio ir užsiiminėti analiniais “malonumais”. Kitaip sakant – mano pirtis, mano taisyklės.

Į pirtį eitume tris kartus: pirmą 10 min. o kitus po 15 min. Po pirmo užėjimo eitume į lauką ir atsigultume ant žalios pievos, kvėpuotume jos skleidžiamu tikru aromatu. Pagulėję 5 minutes, atsigertume arbatos ir eitume dar kartą.

Antru užėjimu tave išvanočiau beržinėmis (švelnesnėmis) vantomis, nes ąžuolinės gali būti per stiprios – jos labiau tinka tikriems vyrams. Po to šoktume į prūdą.

Tuomet vėl išgertume arbatos, pakalbėtume apie gyvenimą ir jo prasmę. Pakalbėję eitume trečią kartą, kurio metu tave išmasažuočiau japoniškų (surištų vytelių) vantų pagalba, ant galvos uždėčiau tau kvepiančią eglišakių vantą ir kas kartą užpilčiau šalto vandens.

Po tokios pirties oda pakeistų naują sluoksnį, atsidariusios odos poros imtų maitinti odą deguonimi, uoslė taptų jautri ir užuostum miško kvapą, kuris priverstų tave visiems laikams pamiršti tualetinius vandenis ir dezodorantus.

Andriau, negi atsisakysi?!