Vilija TARGAMADZĖ: galimybių paso įvedimas turi būti nediskriminuojantis

Vyriausybė šiandien savo posėdyje svarsto „galimybių pasą”, kuris paskiepytiems ar persirgusiems asmenims suteiktų daugiau galimybių. Tačiau visuomenėje šis vyriausybės siūlymas kelia nemažai aistrų.

Kalbama ir apie tai, kad šis galimybių pasas galimai prasilenkia ir su konstitucija, ir su žmogaus teisėmis, mat ne visi šalies gyventojai nori vakcinuotis ar turi kitokį nusistatymą.  Apie šį, daug aistrų ir nesutarimų keliantį galimybių pasą kalbamės su Seimo nare Vilija Targamadze.

Daug aistrų ir politinių nesutarimų kelia – galimybių pasas. Ar tai nėra tik  vaizdinė politinė priemonė, kad pademonstruoti, kad valdžia neva  stengiasi, kad būtų valdoma pandemija?  

Toks įspūdis gali susidaryti. Matyt, jie turėtų savąjį atsakymą šiuo klausimu. Mano  nuomone, ieškoma būdų ir sprendimų gelbstintis iš nūdienos situacijos. O ar tie  būdai racionalūs, apgalvoti ir logiški – čia jau kitas ir diskutuotinas klausimas.

Kuo iš esmės skiriasi: Lietuvos galimybių pasas ir ES. žaliasis pasas? Ar ši  sumaištis nekiršina visuomenės ypatingai šiuo jautriu visiems metu?

Lietuvos galimybių pasas skirtas saugiai verslų veiklai užtikrinti, labiau atverti kelią  į renginius, sporto treniruotes ir pan.. ES žaliasis pasas – tai įrankis saugioms  kelionėms. Juo siekiama užtikrinti teisę pandemijos metu laisvai keliauti Europoje.

Viena vertus, tai tarsi ir nesidubliuojantys, skirtingus tikslus turintys instrumentai.  Tačiau vis tik sumaišties visuomenėje tikrai įneša. Žmonės, neturėdami vienodų  galimybių pasiskiepyti arba testuotis ir pan. turi pagrindo piktintis Lietuvos  galimybių paso idėja.

Lietuviškame galimybių pase bus numatyta galimybės: dalyvauti  renginiuose iki 500 žmonių, lankytis maitinimo įstaigų viduje bei naudotis  kitomis lengvatomis, o ką daryti tiems, kurie neturės galimybės turėti šio  paso dėl vakcinacijos ar testo nebuvimo?

Taip, iš vienos pusės gerai, kad Lietuvos galimybių pasas atvertų platesnes galimybes  verslui, kultūriniams renginiams ir pan., tačiau tai piliečių, neturinčių galimybės  pasiskiepyti arba testuotis, arba negalinčių skiepytis dėl kontraindikacijų, galima  diskriminacija.

Ar šis galimybių pasas nėra prasilenkimas su mūsų konstitucija ir žmogaus  teisėmis?

Prasilenkimų yra. Žmogus turi priimti pats sprendimą.

Kiek šis pasas galėtų prisidėti prie kokybiško grįžimo į ugdymo procesą?

Grąžinant vaikus į mokyklas, būtina daugiau laisvės suteikti savivaldybėms  ir mokyklų bendruomenėms. Būdų, kaip įgyvendinti mokinių sugrįžimą, gali  būti įvairių.

Tačiau esu įsitikinusi, kad grįžimas prie kontaktinio mokymosi  neturėtų nepagrįstai būti stabdomas. Vilniaus universiteto  Psichotraumatologijos centro mokslininkai 2020 m. spalio mėn. atliko  tyrimą, skirtą įvertinti COVID-19 pandemijos pasekmes šalies paauglių  psichologinei savijautai.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad net 4 š 5 paauglių  dėl pandemijos susidūrė su mokymosi sunkumais; daugiau nei pusė  paauglių teigė dėl pandemijos patiriantys santykių su bendraamžiais  sunkumų. Tyrimu taip pat buvo nustatyta, kad pandemijos metu reikšmingai  išaugo paauglių, patiriančių didelių psichosocialinių sunkumų, skaičius.

Šiai paso atsiradimo galimybei prieštarauja net ir Seimo pirmininkė, kaip  tada visuomenei tai priimti, kai vietoj bendro ir kolektyvaus susitarimo šis  sprendimas tampa daugiau konfliktu nei vieningu žingsniu sudarant  visuomenei galimybes grįžti į normalų gyvenimą?

Nuomonių visada būna daug ir įvairių. Futurologija nenorėčiau užsiimti. Bet  destruktyvių konfliktų jau yra.

Nemaža dalis visuomenės jau persirgo, nemažai ir vakcinuojama sakoma,  kad imunitetą jau turis kas trečias šalies gyventojas, kam tada tas  galimybių pasas, kuris, kaip ir minėta labiau kiršina visuomenę negu  sprendžia problemas?

Galimybių paso įvedimas turi būti nediskriminuojantis. O nūdienos situacija  reikalauja sprendimų. Atsiranda dilema, kurią reikia spręsti teisiniu požiūriu  korektiškai.

Kaip gyventi tiems, kurie nenori skiepytis. Kokia reali jų ateitis?

Kiekvienas yra laisvas priimti sprendimą skiepytis jam ar ne. Niekas negali  suvaržyti žmogaus teisės pasirinkti. O kaip jiems gyventi – matyt, sprendimą  nesiskiepyti priėmusiems žmonėms toks klausimas nekyla. Tikėtina, kad bus  įvairūs scenarijai.

Mindaugas Jonušas