Lietuvą sukrėtęs Vilniaus arkivyskupijos kunigų pedofilijos skandalas galutinai nuplėšė šventumo kaukę nuo dvasininkijos hierarchų. Kraupūs kaltinimai, kad dvasininkas Tadas Švedavičius net 23 metus galėjo sistemingai prievartauti, girdyti ir išnaudoti vaikus, baisūs ne tik dėl pačių nusikaltimų. Jie baisūs dėl institucinio cinizmo. Kol dešimtmečiais buvo žalojami nepilnamečių gyvenimai, Bažnyčios vadovybė sugebėjo „nieko nepastebėti“ ir leido įtariamam plėšrūnui toliau aukoti mišias bei laiminti mažuosius.
Kaip atskleidė portalo TV3.lt tyrimas, teisėsaugos institucijas pasiekia mažiau nei dešimtadalis kunigų įvykdytų seksualinių nusikaltimų atvejų. Kur dingsta likę devyni dešimtadaliai? Jie tiesiog palaidojami po kanceliarinėmis Bažnyčios bylų dulkėmis ir slepiami po dvasininkų privilegijų skraiste.
Šventoji omerta: įrodymai, kurie nepasiekia teismo
Bažnyčia Lietuvoje vis dar veikia kaip valstybė valstybėje, kurioje galioja savos taisyklės, o kanonų teisė neretai iškeliama aukščiau už civilinius šalies įstatymus. „Liudijimai ir įrodymai lieka Bažnyčios viduje“ – tai nėra tik skambi frazė. Tai – veikianti sistema.
Dvasininkai naudojasi teise nepranešti apie jų aplinkoje vykstančius sunkius nusikaltimus, dangstydamiesi vidinėmis procedūromis ir paslaptimis. Kai auka ar jos artimieji sukaupia drąsą ir kreipiasi į vyskupiją, prasideda tylus procesas:
- Perkėlimai į kitas parapijas, taip tiesiog paslepiant problemą nuo vietos bendruomenės akių.
- Vidiniai tyrimai, kuriais imituojamas teisingumas, kol civilinio tyrimo terminai tolsta.
- Aukų nutildymas, manipuliuojant dvasiniu autoritetu, baime ir gėda.
Sisteminis cinizmas prieš vaikus
Kriminologų vertinimai šiame kontekste yra negailestingi – sunku patikėti, kad apie kelis dešimtmečius trukusį baisų elgesį nieko nežinojo aukštesnio rango Bažnyčios vadovai. Tai nėra „vieno suklupusio kunigo“ problema. Tai yra institucinės kultūros, kurioje Bažnyčios reputacijos saugojimas yra svarbesnis už vaiko saugumą, pasekmė.
Visuomenė pagrįstai klausia: kodėl organizacija, pretenduojanti į moralinį autoritetą, slepia tuos, kurie vykdo pačius šlykščiausius nusikaltimus prieš pažeidžiamiausius? Kol civilinė teisėsauga bus priversta tenkintis tik tuo mažu dešimtadaliu informacijos, kurią pavyksta išplėšti pro uždaras dvasininkijos duris, teisingumas išliks nepilnas. Bažnyčia privalo suprasti, kad jokie sutanos arai negali būti aukščiau už baudžiamąjį kodeksą. Žmonių gyvenimus naikinantys nusikaltėliai turi sėdėti kalėjime, o juos dangstantys asmenys – atsakyti kaip bendrininkai.
Parengė Vaidas Žemaitis Lekstutis
Dauguma tų atvejų realiai teisme yra neįrodomi, nes įvykę seniai. Daiktinių įrodymų NĖRA. Viskas remiasi tik liudijimais, pasakojimais. O pasakojimas ir lieka pasakojimu.