Istorijos vadovėliuose dažnai naudojami švelnūs terminai: krikščionybė baltų žemėse „įsišaknijo“, o senieji papročiai prie jos „prisitaikė“. Tačiau tiesa yra daug žiauresnė. Baltų kultūros virsmas nebuvo evoliucija – tai buvo prievartinis procesas, vykdytas per kraują, žudynes ir sistemingą dvasinį genocidą. Kryžiaus žygiai į baltiškas žemes atnešė ne tik svetimą tikėjimą, bet ir tikslą visiškai sunaikinti tūkstantmetę vietinių tautų tapatybę. Kai senosios pasaulėžiūros nepavyko išrauti ginklu, buvo griebtasi kitos taktikos – dvasinės okupacijos, kurios auka tapo ir mūsų protėvių rudens sandūros šventė, šiandien žinoma Žolinės vardu.
Krikščionybės plėtra prasidėjo nuo fizinio senojo pasaulio naikinimo. Kryžiuočiai ir vėlesni misionieriai puikiai suprato: norint pavergti tautą, reikia atimti jos dvasines šaknis. Šventieji miškai ir alkai – vietos, kur protėviai jautė tiesioginį ryšį su dievais ir gamta – buvo sistemingai kertami ir deginami. Kriviai, vaidilutės ir žolininkai, kurie saugojo genčių išmintį, medicinos žinias ir ritualų paslaptis, buvo skelbiami raganomis bei burtininkais ir žudomi. Siekiant galutinai užgniaužti vietinių dvasinę atmintį, krikščioniškos šventyklos buvo statomos tiesiai ant sugriautų pagoniškų alkarų. Žmonės buvo verčiami eiti melstis į tas pačias vietas, tačiau jau naujam, primestam Dievui.
Mūsų protėviams vasaros pabaiga ir rugpjūčio vidurys buvo kritinis metas – didžiųjų lauko darbų pabaiga, kai sprendėsi genties išgyvenimas ateinančią žiemą. Tai buvo didžioji padėkos šventė deivei Žemynai, gimdytojai ir maitintojai. Šią dieną buvo nešamas pirmasis derlius, lauko žolynai, javų varpos ir pirmieji vaisiai. Augalai protėvių suvokime turėjo sakralinę galią, jie buvo gyvas Žemės kraujas. Ritualinis žolynų rinkimas ir bendras giminės stalas buvo sakralus aktas, stiprinantis bendruomenės ir gamtos ryšį.
Bažnyčia, matydama, kad jokie draudimai ir bausmės neišrauna šio gilaus santykio su žeme, pritaikė pakeitimo taktiką. Ant deivės Žemynos kulto buvo jėga uždėtas Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų siužetas. Kad ritualas neatrodytų svetimas, dvasininkai leido toliau nešti žolynus, tačiau pakeitimių pagalba iškreipė jų prasmę: magiška padėka Žemei virto krikščionišku augalų šventinimu, o surinkta puokštė buvo susieta su gėlėmis, neva rastomis tuščiame Marijos kape. Tai nebuvo tradicijų suderinimas – tai buvo tikslingas pagoniškų simbolių nusavinimas, ištrinant tikruosius jų šeimininkus.
Šis prievartinis švenčių perkeitimas turėjo ilgalaikių ir tragiškų pasekmių baltų kultūrai. Viskas, kas buvo susiję su senuoju tikėjimu, buvo paskelbta nuodėme ir velnio pramanais. Pagarba medžiams, akmenims ir žalčiams buvo išjuokiama ir baudžiama. Senosios ritualinės giesmės, kuriomis buvo kreipiamasi į Žemyną, Perkūną ar Ladą, buvo uždraustos. Jas pakeitė lotyniškos liturginės maldos, svetimos vietinių gyventojų dvasinei sąrangai. Kartoms keičiantis, per kraują įskiepyta baimė ir bažnytinė dogma padarė savo – tikrieji dievų vardai ir ritualų giluminė prasmė išblėso, likdama tik folklorinėse nuotrupose.
Šiandien švenčiama Žolinė nėra tiesiog graži krikščioniška šventė su senoviniais elementais. Tai yra dvasinio karo, kurį laimėjo ugnis ir kalavijas, paminklas. Tai, ką mes šiandien vadiname tradicija, yra tik krikščionybės šešėlyje išlikę mūsų tikrųjų, brutaliai sulaužytų ir iškraipytų papročių fragmentai. Žolynų puokštė lietuvio rankose rugpjūčio 15-ąją yra ne bažnytinio, o giliai kraujyje užkoduotos tūkstantmetės pagarbos Motinai Žemei atgarsis, kurio jokiam svetimam tikėjimui nepavyko galutinai sunaikinti.
Vaidas Žemaitis Lekstutis
Jeigu mums buvo primestas kryziuociu tikejimas kalaviju ir ugnimi TAI MES TURIME VISISKA TEISE ta kryziuociu tikejima SUNAIKINTI taip pat UGNIMI IR KALAVIJU.. Tai musu DIEVISKA TEISE. Bet jeigu pavergtieji ir toliau susikuprine nesa priesu vegove tai tegul nesa ir stimpa vergais, o MES laisvi Dievo VAIKAI ir esam ir iseisim LAISVI.