Iš antrojo laiško Timotiejui: 12) Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.13) Pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami. (2 Tim. 3, 12–13)
Kiekvienas žmogus planuoja savo gyvenimą. Paprastai į šių planų koordinates įeina jis pats ir artimieji, na, geriausiu atveju, atsižvelgiama į savo miesto arba konkrečios gyvenamosios vietos situaciją. Taikos atveju brėždami savo asmenines perspektyvas mažai kas atkreipia dėmesį į šalies ir aplink ją esančią padėtį. Na, gal ir ne visai taip, žmonės domisi šiais kausimais, tačiau ne savo asmeninio gyvenimo kontekste, o šiaip, iš intereso, genami žinių troškulio arba iš smalsumo, kad būtų galima apie ką pakalbėti ir ką aptarti. Bet visa tai ne asmeninis gyvenimas, visa tai labai toli nuo asmeninių planų.
Asmeniškumas ir valstybiškumas niekaip nesikerta žmogaus galvoje. Jie labai toli vienas nuo kito. Valstybiškumas laikomas absoliučia valdžios prerogatyva, o asmeniškumas — paties asmens prerogatyva. Anksčiau individas su tuo visiškai sutiko, nes jam ir savų rūpesčių užteko, o valdžia skirtingais laikotarpiais — kada geriau, kada blogiau leido šiaip taip gyventi (kai kada net visai neblogai) arba išgyventi (kai kada vos vos). Gyvenimas kunkuliavo arba ruseno, tačiau tai buvo valdžios duotas gyvenimas. Valdžios veiklos vektorius tradicinėje valstybėje vis tik buvo nukreiptas į individą. Todėl individas savo asmeniniuose planuose niekada savęs nekėlė iki valstybinio lygio, vienaip ar kitaip kliaudamasis valdžia.
Be to, valdžia kažkodėl tapatinama su valstybe. Anksčiau individo gyvenimą gynė valstybė, kurią kūrė ir stiprino valdžia. Tokiu būdu valdžios veiklos vektorius buvo kreipiamas individo link todėl, kad tai buvo reikalinga valstybei palaikyti.
Šioje valdžios paternalizmo sistemoje individas, kurdamas savo asmeninius planus, galėjo ir negalvoti apie valstybę, vildamasis, kad valdžia stiprins ir gins valstybingumą. Juk valstybės gynyba yra individo išgyvenimo pagrindas, o geriausiais laikais — ir gerovės.
Lietuvoje įsitvirtinus neoliberalizmui, visoje šioje koordinačių sistemoje įvyko lemtingas lūžis. Valdžios paternalizmą valstybėje pakeitė rinkos santykiai, kurie prieštarauja valstybingumo sistemai ir reikalauja, kad valdžia apsispręstų kurioje ji pusėje. Valstybės, ginančios individą, pusėje ar rinkos, kuriai ankšta valstybėje su jos nustatytais apribojimais, pusėje. Rinkos, ieškančios būdų kaip panaikinti valstybę. Rinkos, kovojančios su nacionaline ekonomika, kaip valstybės sistemos fundamentu ir liaudies socialinės apsaugos sistema. Rinkos, reikalaujančios globalinės ekonomikos plėtotės visuotinės globalizacijos sąlygomis. Rinkos, kuri ant nacionalinės valstybės nuolaužų pasiryžusi dalyvauti kuriant Naująją Pasaulio Tvarką. Lietuvos valdžia pasirinko rinką ir pradėjo kovą su valstybe, o tai reiškia, nusistatė prieš individą, kurį tradiciškai gynė valstybė.
Rinką pasirinkusi valdžia, vadinasi, pasisakiusi prieš valstybę, atitinkamai ir prieš valstybiškai orientuotą individą, gali būti vadinama į rinką orientuota antivalstybine valdžia.
Jūs paklausite — kodėl rinkos valdžia, būtinai antivalstybinė valdžia? Ogi todėl, kad rinka reikalauja iš valdžios nuolat mažinti valstybės vaidmenį iki nulio.
Pabandykime nustatyti kuo skiriasi rinkos valdžia nuo antivalstybinės valdžios? Atidžiau pažvelgus į tai, kaip ji elgiasi valstybės, suprantama ir liaudies (tautos) bei individo atžvilgiu ir viskas paaiškės.
Tokiu būdu valstybėje formuojasi du priešingi poliai — iš vienos pusės antivalstybinė valdžia, orientuota į pasaulinės imperijos globalinį identitetą, iš kitos pusės — tauta kaip bendruomenė, orientuota į individų valstybinį identitetą.
Globalųjį identitetą turinti antivalstybinė valdžia, atsidūrusi prie nacionalinės valstybės vairo, tai yra individo ir liaudies, turinčios valstybinį identitetą, opozicijoje, persisunkia baime, kad liaudis gali užkirsti kelią jos užmačioms sugriauti tradicinę valstybę ir tikėjimą.
Kalbamu atveju valstybė ir valdžia — skirtingos sąvokos. Valstybė praranda šeimininką ir valstybiškai orientuotas individas bei liaudis tampa nesaugūs. Tokioje situacijoje valstybiškai orientuotas individas, kurdamas savo planus ir norėdamas išgyventi bei apginti savo šeimą, negali ir neturi apsiriboti koordinatėmis, į kurias įeina tik jis ir jo šeima. Kaip sakoma: skęstančiųjų reikalas — jų pačių rankų reikalas. Čia kiekvienas turi ypač aštriai jausti savo asmeninę atsakomybę už gelbėjimą šeimininko neturinčios ir samdinių grobstomos valstybės.
Tik tokia valstybė, kurios valstybiškai orientuota tauta savo asmeniniuose planuose projektuos valstybiškumą, dar gali atgauti savo šeimininką — valstybiškai orientuotą valdžią. O valdžioje atsidūrusi tautinė (kaip ir buvusi sovietinė) nomenklatūra užmiršta pareigą valstybei — užimamas postas, tai tik galimybė prabangiai, patogiai ir sočiai gyventi. Tokia padėtis slopina visuomenės savarankiškumą, iniciatyvumą, pilietiškumą bei kūrybinį polėkį.
Gaila, kad šiandien valstybiškai orientuotą valdžią dabartiniame pasaulyje sunku surasti. „Gerąjį ganytoją“, besirūpinantį tikėjimu, valstybe ir liaudimi, pakeitė savanaudis „samdinys“, uoliai vykdantis samdytojo (archonto) valią.
Žmonės tingi keisti save. Jie jau priprato prie bandos gyvenimo būdo, prie vergo mentaliteto. Žmonės visada norėjo, kad jiems kas nors vadovautų. Šiuo atžvilgiu archontai gerokai padirbėjo, kad žmonėms netgi patiktų būti gluminamiems ir laukti manipuliatorių suvirškintų aiškinimų. Žmonėms paprasčiau gyventi bandoje, negu būti laisviems. Jie patys save pasmerkia amžinai vergovei. Galų gale tegu joje ir pasilieka, jeigu taip patinka, juk tai jų pasirinkimas. Kiekvienas sprendžia pats už save.
O archontų veiklos patirtos nesėkmės ir krizės pripaišomos rinkos nematomos rankos transcendentinei galiai ir apkaltinama pati visuomenė, tariamai pažeidusi „rinkos dėsnius“. Tokiais atvejais nesuskaičiuojamoms pasaulinių krizių aukoms sakoma, kad jos pačios kaltos dėl savo nelaimių. Tai gerokai efektyvesnis valdymo būdas, negu atviras teroras, taigi ir pasipriešinimo sistemai formos kitokios.
Minėtina, kad sisteminė žiniasklaida viso labo tik archontų valios vykdytojų šauklys. Vergai nori laisvės ir demokratijos, — bus jiems laisvė ir demokratija, ir dar tokiu pavidalu, kokiu vergams ir nesisapnavo. Šaukliai surengs tokį farsą, kad žmogus po to ne tik neužsinorės minėtos laisvės, bet savo grandines bučiuos, kad tik viskas liktų kaip buvę.
- Žižeko žodžiais tariant, „Atrodytų, jog vėlyvajame kapitalizme „žodžiai nieko nereiškia“, niekam neįpareigoja: jie laipsniškai praranda savo performatyvią galią; viskas, kas pasakoma, ištirpsta bendrame abejingume; karalius nuogas ir žiniasklaida tai nenuilsdama skelbia, tačiau niekas tuo nesidomi — žmonės elgiasi taip, lyg karalius būtų nenuogas…“. Šie žodžiai skirti tiems žmonėms, kurie nors kartą pasijuto esą „nenormalūs“, kurie nors kartą suabejojo iš valdžios lūpų per jos ruporą — sisteminę žiniasklaidą — nuolat sklindančia ideologine propaganda.
Užsinorės vergas savo nacionalinio orumo, prašom, kur buvę, kur nebuvę šaukliai jau čia. Nori pajusti skandalų azartą, viešą demaskavimą, prašom, bet kokio skonio. Juk žmonių kasdieniai pomėgiai labai jau niekingi. Niekas nekelia didesnio intereso, kaip kažkieno tragedija. Šio pasaulio galingieji sukurs jums bet kokią sumaištį, ką tik norit, tik būkite vergu, būkite minioje, būkite kaip visi ir galvokite kaip visi. Be to, vergams dirbtinai skiepijamas ne tik skurdas, bet ir baimė, iš kurios protingi žmonės uždirba milijardus.
Pavyzdžiui, koronaviruso baimė jos skleidėjams jau atnešė milijonus dolerių. Pasaulyje pirmaujančios farmacijos įmonės iš prekybos vergų sąmone uždirba kolosalius pinigus. Joms užtenka tik sukurti didelį ažiotažą dėl kokios nors ligos. Ir viskas. Tai ir yra pirminis kapitalo indėlis, kuris paskui atsiperka šimtus kartų.
Viskas sąlyginai sąžininga — baimės vartotojai rūpinasi savo sveikata, o jos pardavėjai — savo pinigine. Be to, jų preparatais gydydamas vieną ligą, žmogus mainais gauna tris ligas nemokamai. Galų gale vaistų vartotojai tampa baimės pardavėjų įkaitais, amžinais rėmėjais. Argi ne genialu nuolat papildyti savo kapitalą baimės, įtaigos ir pataikavimo sąskaita. Tai yra didelis verslas, o toks verslas — galinga valdžia. Daugelis laisvų žmonių nori ką nors valdyti, kad tik netaptų valdomaisiais.
Žmonės dėl valdžios eina per galvas, ryžtasi viskam siekdami šio tikslo. O kam jiems reikalinga valdžia? Ar tam, kad patenkintų liaudies poreikius? Žinoma, kad ne. Jie stengiasi tik dėl savęs, dėl didybės manijos ir savo kapitalo gausinimo. Jie puikiai supranta esą pasaulio galingųjų marionetės, todėl naudojasi galimybe ir iš valdžios rauna viską, ką tik gali nurauti.
Dauguma prasčiokų iškelia juos iki žmogiškos meilės idealo. Iš tikrųjų jie toki patys žmonės kaip ir visi, nė kiek ne geresni. Skiriasi tik tuo, kad ši žmonių padermė gudresnė, apsukresnė ir labiau pasitikinti savimi. Laukti iš jų išmaldos nėra prasmės. Ją gali duoti tik tada, kai pirmiausia jiems tai naudinga. Ir tai išmaldą liaudžiai meta kaip kaulą alkanam šuniui, kad maldaujančiajam tekėtų seilė matant „dosnų šeimininką“. Kad ir kokia būtų valdžia, iš jos visada sklinda puikybė bei prievarta. Nesipuikuojančios ir neprievartaujančios valdžios nebūna.