Patiko? Pasidalinkite!

Pasirodo, kad Lietuvoje kandidatai į kultūros ministrus vertinami nebe pagal ministerijos viziją, ne pagal strateginį planą, o pagal tai, ar jie turi „kultūros geną“. Taip kandidatus į kultūros ministrus ėmė vertinti prezidentas Gitanas Nausėda. Pasak šalies vadovo, svarbiausia suprasti, ar žmogus „savyje turi kultūros geną“.

„Man bus labai svarbu suprasti, ar žmogaus apskritai savyje turi kultūros geną. Mokymasis Čiurlionio menų mokykloje, kiti dalykai galbūt tikrai rodo, kad žmogus nėra visiškai atsitiktinis žmogus kultūroje“, –  kalbėjo prezidentas G. Nausėda.

Ar tai reiškia, kad į ministeriją bus priimami tik tie, kurie Nausėdai pateiks DNR mėginį su teigiamu kultūros genu? O gal kiekvienas kandidatas turės įrodyti, jog jau gimdamas klausėsi Čiurlionio preliudų?

Ministrai – ne pagal kompetenciją, o pagal genus?

Užuot kalbėjęs apie patirtį, darbus ar viziją, prezidentas siūlo mistinį kriterijų – „geną“. Tai ne tik tuščia metafora, bet ir puiki proga nusimesti atsakomybę: juk jeigu kandidatas nepateisina lūkesčių, visada galima pasakyti – „ne tas genas“.

Lietuva dar neturi kultūros finansavimo sistemos, kuri veiktų sklandžiai, regionuose kultūros įstaigos gyvena nuo projekto iki projekto, tačiau prezidentas kalba apie pasakas iš biologijos vadovėlių.

Pasakos vietoje realybės

„Kultūros genas“ skamba gražiai, bet realybėje kultūra nėra paveldima su krauju. Ji ugdoma mokyklose, bendruomenėse, kūrėjų darbe. Prezidento kalbos tik užgožia rimtus klausimus: kokia bus kultūros politika, kaip bus užtikrintos kūrėjų socialinės garantijos, kokie prioritetai laukia ateinančio ministro.

Kai vietoje konkrečių kriterijų viešai kalbama apie „genus“, politinė atranka pavirsta ne į profesionalų konkursą, o į mistinį pasakų testą.

Jeigu taip ir toliau, netrukus turėsime ne Vyriausybę, o laboratoriją, kur ministrai bus atrenkami mikroskopu. O žmonėms beliks spėlioti: ar kitą kartą prezidentas ieškos „energetikos geno“, „sąžiningumo chromosomos“ ar „miškų DNR“?

Galų gale, klausimas lieka tas pats – ar mums reikia prezidento, kuris kalba apie realias problemas, ar tokio, kuris pasimeta tarp genetikos metaforų ir pasakų įvaizdžių?

Ir dar – verta prisiminti, kad šiandien „genetikos specialistas“ prezidentas kadaise pats buvo komunistų partijos narys. Be to, akivaizdu, kad G. Nausėda vadovaujasi indiškomis pasakomis ir, atrodo, kantriai laukia antilopės, kol ji atsiras jo „prezidentūros laboratorijoje“.

SN inf.


Patiko? Pasidalinkite!