Ar pagalvojai, mielas Žmogau, koks esi laimingas, kad šįryt atsikėlei? Juk galėjai ir nebeatsikelti. Kaip ir tūkstančiai kitų žmonių pasaulyje.

Kaip Tau pasisekė, kad esi gyvas. Gyvas, o gal ir sveikas. Kad gali atsistoti, o gal net vaikščioti. Kad gali nusiprausti ir susišukuoti. Kad šiandien turi ką valgyti. O gal net ir rytoj. O gal net ir turi užtektinai, kad pasidalintum su kažkuo.

Ar pagalvojai, mielas Žmogau, koks esi laimingas, kad turi kur gyventi. Kad turi lovą ir kuo užsikloti. Kad gali miegoti šiltai, saugiai. Ramiai.

O jei dar turi mylimų žmonių ar gerų draugų, tau išvis pasisekė. Gal turi kas tave apkabina. Arba pats turi ką apsikabinti. Gal turi su kuo pasišnekėti. Ar tą, kuriam visada gali paskambinti ir paprašyti patarimo.

Kad kartais gali ramiai pasižiūrėti į dangų ir pasiklausyti medžių ošimo. Ar naktį atsigulti ant žemės ir skaičiuoti krentančias žvaigždes…

Ne visi tai turi.

Arba turi, bet nevertina. Mes turim tiek daug. Bet vis negana. Vis kažkuo nepatenkinti. Per naujus norus net nebematom to, ką turim dabar, prieš savo akis. Kaip toje pasakoje apie žvejį ir auksinę žuvelę – kai pabuvęs karaliumi galų gale supranti, koks esi laimingas prie savo suskilusios geldos…

Džiaukimės tuo, ką turim. O turim daug.

Gyvenimą.

Patiko? Pasidalinkite!