Ar pagalvojai, mielas Žmogau, koks esi laimingas, kad šįryt atsikėlei? Juk galėjai ir nebeatsikelti. Kaip ir tūkstančiai kitų žmonių pasaulyje.
Kaip Tau pasisekė, kad esi gyvas. Gyvas, o gal ir sveikas. Kad gali atsistoti, o gal net vaikščioti. Kad gali nusiprausti ir susišukuoti. Kad šiandien turi ką valgyti. O gal net ir rytoj. O gal net ir turi užtektinai, kad pasidalintum su kažkuo.
Ar pagalvojai, mielas Žmogau, koks esi laimingas, kad turi kur gyventi. Kad turi lovą ir kuo užsikloti. Kad gali miegoti šiltai, saugiai. Ramiai.
O jei dar turi mylimų žmonių ar gerų draugų, tau išvis pasisekė. Gal turi kas tave apkabina. Arba pats turi ką apsikabinti. Gal turi su kuo pasišnekėti. Ar tą, kuriam visada gali paskambinti ir paprašyti patarimo.
Kad kartais gali ramiai pasižiūrėti į dangų ir pasiklausyti medžių ošimo. Ar naktį atsigulti ant žemės ir skaičiuoti krentančias žvaigždes…
Ne visi tai turi.
Arba turi, bet nevertina. Mes turim tiek daug. Bet vis negana. Vis kažkuo nepatenkinti. Per naujus norus net nebematom to, ką turim dabar, prieš savo akis. Kaip toje pasakoje apie žvejį ir auksinę žuvelę – kai pabuvęs karaliumi galų gale supranti, koks esi laimingas prie savo suskilusios geldos…
Džiaukimės tuo, ką turim. O turim daug.
Gyvenimą.
Fizikos, gamtos dėsnių nepergdrausi. Visa kas yra, yra pasekmė, vienokių ar kitokių reiškinių, įvykių, dėsnių, priežasčių. Jei mes sustabdytume gamtą, vyksmą, judesį, vibraciją? Visa visa išnyktų. Materija yra grubiai sakant vibracija mažame namelyje uždaryta. Molekulės, atomai, kitos dalelės. Energija tai yra.
Noras, ketinimas, troškimas , idėja yra gerai. Yra puiku. Tik jei ji per stipri, per nepakeliama, per troški, tada kiek kitaip. Žmogui norėti, siekti, svajoti, planuoti, tikėti yra gerai. Kitu atveju jis sustoja, merdi, nyksta. Žmogus kaip medis: arba auga arba džiūsta.
Kai žydai svajojo atkurti savo šalį, dar 19 amžiuje vienas aktyvus sijonistas pasakė, kad ,,jei turėsite valios, nepasiliks svajonės tik svajonėse,, Išsvajojo. Ką mes išsvajojeme? Kažkas nueiti nuo lovos iki stalo, kai turi negalią. Kažkas turėti šeimą, kai nieks mielas šalia nesiglaudžia. Kažkas vaikų, kažkas namų, kažkas matančias akis, ar girdėti balsą, kažkas turėti tėvus… bet kaikurios svajonės, gali ir neišsipyldyt? Vadinasi tiesa, tokia kaip tiesa yra realiatyvi. Ji priklauso nuo situacijos, laikmečio, epochos, suvokimo, mentaliteto… Kiek ginčų, lavonų, karų tiesiog neįvyktų, jei būtume nenuspalvoti religinės sąmonės pieštukais: tiesą suprastume ne kaip fiksuotą konstantą, o kaip reliatyvų dydį. Čia yra didelė paslapis. Dažnas nesuvokus tai suprasti.😀 bet paprastas pavyzdys, kaip mūsų sąmonė meluoje. Visada tekančius ar besileidžiančius saulę ir mėnulį matome didesnius ! Taip nėra. Bet sąmonė pririšdama dangaus kūna prie fiksuoto daikto, medžio, namo stogo, kalvos, jūros, padaro lyg ir didesnius. Mūsų sąmonė mums meluoja. Mes pasaulį matome ir suprantame iškreiptai. Todėl ir svajonės, troškimai, siekiai, nėrai būtinai tikri, kaikurie yra haliucionacijos, nereikalingi ?
Gerb. Alvydai, labai sutinku su tuo, ką parašėte. Taip, viskas yra labai reliatyvu. Ir norėti nėra blogai. Blogai yra, kai žmogus prisiriša prie norų ir jei negauna to, ko nori, kenčia. Gyvenimas tampa nebemielas… nes jis nemato to, ką dar turi.
O vertinti tai, ką turim, deja, pradedam tik tada kai kažką prarandam. Tada pamatom, kokie vis dėlto buvom laimingi kai tai turėjom. Bet nepastebėdavom…
Gyvenimas tampa daug šviesesnis, kai pradedi džiaugtis paprastais dalykais. Tiesiog gyvenimu 🙂
Žmogus pradeda galvoti tada, kai susiduria su problema. Kol jos nėra, arba jos nesupranta, tol mažai kuo padėsi.😀
Kvailys nesimoko iš klaidos, protingas mokosi iš savos, išmintingas iš svetimos klaidos.
Optimizmas:)