Patiko? Pasidalinkite!

Indija mums dažniausiai pristatoma kaip sparčiai auganti ir besivystanti šalis. Tačiau tas augimas labai specifiškas. Dauguma gyventojų ne tik, kad  nepajaučia jo efekto, bet netgi, metai iš metų, gauna vis prastesnes pragyvenimo sąlygas. Pradžioje reikia papasakoti bendrą situaciją Indijoje.

Valdžioje nuo 2014 metų (2019 metais perrinktas) yra tiesiogiai su stambiu Indijos kapitalu siejamas premjeras Narendra Modi. Tiek jis, tiek ir jo partija Bharatiya Janata Party (Indijos žmonių partija) padeda oligarchams milžiniškais tempais sukoncentruoti kapitalą.

Kadangi partija BJP nuo 2014 metų turi absoliučią daugumą parlamente (2019 metais ne tik išlaikė, bet ir pagerino savo pozicijas) bei premjerą ir prezidentą, tad stambiam kapitalui reikiamas reformas daro praktiškai be stabdžių.

90% žiniasklaidos sukoncentruota jų (arba jų šalininkų) rankose. Per 6 metus buvo fiziškai užpulti apie 200 žurnalistų kurie viešino valdžios aferas, iš jų 40 nužudyti. Neparankūs žurnalistai metami iš redakcijų. Likusieji – prisitaiko arba išsmumiami į marginaliją.Vien per 2020 metus buvo uždaryti 55 opoziciniai internetiniai tinklapiai. Tai jiems nėra sunku padaryti, nes telekomunikacijos (tarp jų ir interneto tiekimas) praktiškai monopolizuotos provyriausybinių jėgų rankose.

Indijoje pensijinį amžių nutolino nuo 66 iki 68 metų. Pablogino darbo kodeksą, tad kovidinės krizės metu kapitalistai gali daug lengviau atleisti darbuotojus iš darbo.
Vietinius smulkius žemdirbius nuvarineja nuo jų žemių. Apie tą procesą paskatinančią žemės reformą bus parašyta kiek žemiau. 52% ūkių yra prasiskolinę ir tai yra viena iš priežasčių dėl augančių savižudybių ūkininkų tarpe (per pastaruosius du metus nusižudė daugiau nei 20 000 ūkininkų).

Apie pusė Indijos darbo jėgos dirba žemės ūkio sektoriuje. Labai daug smulkių šeimos ūkių. Apie 87% ūkininkų valdo mažiau negu 2 hektarus žemės.

Na o oligarchai valdo net 77% bendro šalies turto. Kai tuo tarpu daugiau negu 60% Indijos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

Na o kur dar šiuo metu esantis 27% nedarbo lygis Indijoje.

Visa ši politika natūraliai gimdo nepasitenkinimą ir protestą gan plačiuose visuomeniniuose sluoksniuose. Verta pastebėti, jog Indijoje jau kurį laiką vyksta periodiški ir gan gausūs protestai ir streikai. Tačiau 2020 metų lapkričio 26 dieną pasaulis išgirdo kažką dar negirdėto.

250 milijonų Indijos žmonių prisijungė prie streiko, kuris vėliau išaugo į ilgesnius protestus bei gatvių blokadas. Priežasčių tam streikui yra begalės, bet verta atkreipti dėmesį į vieną esminę reformą kuri palietė didžiulius žemės ūkio darbuotojų bei smulkiųjų žemių savininkų sluoksnius.

Beje, verta pažymėti, jog Indijoje profesiniai judėjimai nėra labai populiarūs (kaip ir likusiame pasaulyje). Vienai ar kitai profsąjungai priklauso tik kiek daugiau negu 10% darbo jėgos.

Tad viena iš tokio milžiniško masto streiko bei vėliau sekusių protestų priežasčių tapo ūkininkų įstatymo refroma 2020 metų vasaros pradžioje (apie ją kiek vėliau).

Streike dalyvavo visos šalies tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus darbuotojai. Jungtinis daugiau kaip 250 žemdirbių organizacijų frontas – „All India Kisan Sangharsh“ koordinavimo komitetas (AIKSCC) suteikė paramą profesinių sąjungų streikui, o profesinės sąjungos parėmė ūkininkų mobilizaciją „Chalo Delhi“ (Go to Delhi). Lapkričio 26 ir 27 d.

Profesinių sąjungų lyderiai išreiškė susirūpinimą, kad vyriausybė, pasitelkdama „Covid-19“ kaip pasiteisinimą, taikė plataus masto represijas. Policija smurtinėmis priemonėmis bandė sustabdyti šimtus tūkstančių darbuotojų ir ūkininkų, kurie vyko į Delį, kad taikiai protestuotų sostinėje lapkričio 26 ir 27 dienomis.

Sanjay Vadhavkar, SMEFI generalinis sekretorius ir „IndustriALL“ vykdomojo komiteto narys, sakė:

Nepaisant griežtų policijos veiksmų visoje šalyje, darbuotojai entuziastingai dalyvavo streike. Naujausi darbo įstatymų pakeitimai, įskaitant naujus socialinės apsaugos, darbo užmokesčio ir darbo santykių kodeksus, turėtų būti atšaukti, nes jie neapsaugo pagrindinių principų ir teisių darbe.

Daugeliu aspektų jie prieštarauja Indijos įsipareigojimams tarptautiniuose žmogaus teisių ir darbo teisių forumuose. Netinkamas elgesys su „Covid-19“ ir prieš žmonių ekonomiką sukėlė milijonus kančių. Šis streikas ir bendri veiksmai su ūkininkais pasiųs tvirtą žinią vyriausybei, reikalaujančiai į darbuotojus ir žmones orientuotos politikos “.

„IndustriALL Global Union“ generalinis sekretorius Valteris Sanchesas sakė:

Mes smerkiame smurtines priemones, naudojamas sustabdyti demokratinę nesutarimų išraišką. „IndustriALL“ solidarizuojasi su Indijos profesinių sąjungų judėjimu ir giria jų pastangas sudaryti plataus masto aljansą su šeimos nariais ir žemės ūkio darbuotojais prieš žmonėms priešišką politiką.

Indijos profesinių sąjungų reikalavimai yra teisingi, ypač šiandieninėje situacijoje, kai didelis nedarbas ir darbo vietų praradimas, kurį dar labiau sustiprino pasaulį, ypač Indiją, nusiaubusi pandemija. Vyriausybė turėtų išklausyti profesines sąjungas ir palaikyti tikrą dialogą, kad išspręstų problemas “.

„IndustriALL“ vykdomasis komitetas, susirinkęs internete 2020 metų lapkričio 19 d., Ketvirtadienį, pareiškė visišką palaikymą ir solidarumą su bendruoju streiku.

Bendra profesinių sąjungų reikalavimų chartija:

– Tiesioginis 7500 Rs (101 USD) grynųjų pinigų pervedimas visoms šeimoms, kurios uždirba mažiau nei pajamų mokesčio riba;

– Kiekvienam žmogui, kiekvieną mėnesį, suteikti 10 kg nemokamo maisto raciono;

– Išplėsti „Mahatma Gandhi“ nacionalinį kaimo užimtumo garantijų įstatymą, užtikrinant užimtumą nuo dabartinių 100 dienų iki 200 dienų darbo kaimo vietovėse su padidintais atlyginimais, ir išplėsti šią programą miesto vietovėse;

– Visų prieš darbuotojus nukreiptų darbo kodekso pakeitimų ir prieš ūkininkus nukreiptų įstatymų atšaukimas;

– Sustabdyti viešojo sektoriaus korporacijų, įskaitant finansų sektoriaus, bei įvairių gamybos priemonių privatizavimą;

– Atšaukti drakonišką nurodymą dėl priverstinio ir priešlaikinio vyriausybės bei viešojo sektoriaus darbuotojų išėjimo į pensiją.

– Teikti pensiją visiems, atkurti ankstesnę pensijų sistemą ir pagerinti EPS 95.

Jungtinėje profesinių sąjungų platformoje yra centrinės profesinės sąjungos, tokios kaip INTUC, AITUC, HMS, CITU, AIUTUC, TUCC, SEWA, AICCTU, LPF ir UTUC.

2020-2021 metais Indijos smulkiuosius ūkininkus streikuoti mobilizavusi žemės ūkio reforma

Iki pakeitimo vyravo toks principas kuris, daug maž, veikė dešitmečius. Ūkininkas savo užaugintą produkciją veždavo į vietinį turgų (vadinamą „Mandis“) ir ten, atviro aukciono principu,  parduodavo savo produkciją.

Valstybės buvo nustatytos minimalios produktų supirkimo kainos. Be to valstybė dalį produkcijos supirkdavo ir sandėliuodavo. Tam, jog būtų išvengiamas kainų kritimas/augimas ir spekuliacija.

Nupirkta producija keliaudavo į kitas prekybvietes kur jas pirkėjai perparduodavo arba sandėliuodavo.

Visa sistemos esmė buvo ta, jog nekristų ūkininkų produkcijos supirkimo kainos ir taip nenuskurdintų šios didelės visuomeninės grupės.

Verta pažymėti, jog Indija sudaryta iš valstijų kurios turėjo kiek skirtingą supirkimo turgų sistemą su skirtingomis kainomis. Pavydžiui Padžabe buvo didžiausios supirkimo kainos ir ten ūkininkai turtingiausi šalyje kai tuo tarpu Biharo valstija reguliuojamų turgų atsisakė dar 2006 metais ten didžiausias procentas skurstančių ūkininkų.

Taip pat reikia žinoti, jog bendro šalies BVP skalėje žemės ūkio sektorius smuko nuo 50% 1960 metais iki 15% 2020 metais. Primename, jog šiame sektoriuje yra apie pusė visos Indijos darbo jėgos.

Problema jau buvo ir iki šių metų ūkininkų reformos. Dauguma ūkininkų norėjo permainų kurios stabdytų augančią krizė jų ūkiuose ir taip ištrauktų juos iš skurdo. Tačiau naujoji reforma davė visai priešingą rezultatą. Jie išvis iškreipė grūdų supirkimo reguliavimą!

Šią reformą sudaro trys aktai:

  1. Sukuria nereguliuojamą mainų erdvę už reguliuojamos rinkos ribų. Toje erdvėje esantys įstatymai nepaisytų didmeninės rinkos taisyklių. T,y nustatytų minimalių supirkimo kainų.

Jeigu kas nesupranta kas tame blogo tai galim trumpai paaiškinti: Didelės korporacijos kurios kontroliuoja didelius ūkius ( ir/arba turi daug laisvų pinigų) galės numušti, kad ir grūdų ar ryžių supirkimo kainas tiesiog juos parduodamos žemiau nustatyto minimumo ir taip gan greitai išsumdamos smulkiuosius ūkininkus iš rinkos. Didelės korporacijos gali sau leisti užsiimti dempingu, kai tuo tarpu smulkesni šeimos ūkiai – ne.

  1. Įveda kontraktinio ūkininkavimo galimybę. Bet kokie verslo susitarimai tarp ūkininko ir supirkėjo būtų praktiškai be jokios priežiūros ir reguliavmo. Kas vestų eilinius smulkius ūkininkus prie priklausomybės nuo stambių supirkėjų korporacijų.
  2. Trečiasis aktas paliečia kitą sistemos grandinę. Panaikinamas valstybės numatytas sandėliavimo limitas kuriuo pagrindu buvo kontroliuojamos supirkimo kainos. Nelimituotas sandėlys reiškė, jog bet kas turintys pakankamai pinigų gali kaupti atsargas be jokių ribų. Su laiku tokios korporacijos gali pradėti diktuoti savas kainas (Spekuliuoti rinkoje).

Visi trys aktai pakviečia „stambius žaidėjus“ veikti išsiskaldžiusioje ir nereguliuojamoje rinkoje. Kas su laiku lems labai nestabilias produkcijos supirkimo kainas šimtamilijoninei žmonių grupei kuri gyvena tik iš savo smulkių ar vidutinių ūkių.

2020 metų birželio 3 dieną, kai tik įsigaliojo šie aktai (ūkininkų reforma), nereikėjo ilgai laukti pasekmių.

Į reguliuojamas didmenines rinkas, jų sandėlius, birželio 6 – rugpjūčio 31 dienomis atkeliavo nuo 20 iki 45% mažiau įvairios grūdinių kultūrų produkcijos. Daugiau informacijos apačioje esančiame video.  Beje, kaip stebisi po šiuo filmu komentarus rašantys gyventojai iš Indijos, tai ši trumpa „Vox“ dokumentika detaliau nušvietė situaciją jų šalyje negu visa ten esanti medija.

Tad po 2020 metų Lapkričio mėnesio nacionalinio streiko ir ūkininkų maršo į Delį protestai nenurimo. Protestuotojai ir toliau buriuojasi prie įvažiavimo į sostinę (Delį) iki pat šių dienų. Į miestą prasiveržti jiems nepavyksta, tad įsikuria palapinių kaimeliai.

Periodiškai vyksta susidūrimai tiek su policija tiek su provyriausybiniais ir civiliais rūbais apsirengusiais smogikais. Tad vien per du mėnesius (vasario 7 dienos duomenimis) buvo nužudyta apie 150 protestuojančių smulkiųjų ūkininkų. Na o tūkstančiai buvo suimti.

Be abejo, vyriausybės arba jos šalininkų valdoma Indijos žiniasklaida nenušviečia tikrosios padėties, tad tą atlieka įvairios youtube platforma besinaudojančios iniciatyvos.

Ūkininkų protestai vietomis atrodo labai stichiški. Veiksmas vyksta ne tik prie įvažiavimo į Delio miestą, bet ir visoje šalyje. Pavyzdžiui 2020 metų gruodžio 8 dieną protestai vyko 20 000 skirtingų vietų ir juose dalyvavo apie 5 milijonai smulkių ūkininkų ir juos remiančių.

Protestuose, kurie labiausiai patraukia dėmesį, t.y prie Indijos sostinės galima išskirti kelis išsiskiriančius faktorius:

  1. Nėra jokio susiskaldymo religiniu ar tautiniu pagrindu. Kuo puikiausiai sutaria tiek induistai tiek ir musulmonai bei įvairios kitos religijos ar etninės grupės. Akivaizdu, kad atrastas bendras vardiklis – klasinis interesas – yra puiki realių ar dirbtinų priešpriešų malšintojas.
  2. Labai aktyvus Indijos moterų vaidmuo. Kuriasi moterų ūkininkių komitetai, vyksta diskusijos bei aktyvus jų įsitraukimas į protestus.

  3. Labai aiškiai pastebima Indijos komunistų partija. Jų atsiliepimas į masių poreikius rodo augantį šios partijos populiarumą. Bus įdomu stebėti kaip jiems pavyks atsiimti Keralos valtijos kontrolę. Bet čia jau kito straipsnio tema.  Nuotraukoje matote jų mitingą 2021 metų vasario mėnesį kuriame dalyvavo apie milijonas žmonių.

Verta pažymėti, jog labai vangi Vakarų pasaulio reakcija į tai kas vyksta Indijoje. Kai tuo tarpu karinis perversmas Mianmare (jo metu valdžioje atsidūrė prokiniški politikai) ar kritika Kiniijai dėl Honkongo ir Sindziango uigūrų yra topinė tema Vakarų demokratams.

Na o pabaigai, tiems kam buvo įdomi ši tema, rekomenduoju sekti naujienas iš Indijos šiuo adresu  https://ruralindiaonline.org/en/articles/protests-against-farm-laws-full-coverage/

Marius Jonaitis

Socialistų partija


Patiko? Pasidalinkite!