Ekonomikos mokyklos profesorius Deividas Greberis dalinasi mintimis apie tai, kad technikos progresas neišlaisvino žmonių, o tik dar stipriau pririšo prie visiškai beprasmiškų darbų.
Amerikiečių ekonomistas Meinardas Keinsis ketvirtame dešimtmetyje prognozavo, kad šimtmečio pabaigoje techninis progresas leis sumažinti darbo savaitę iki 15-os valandų – bent jau labiausiai išsivysčiusiose šalyse. Septintame dešimtmetyje daugelis ekonomistų tikėjo, kad neišvengiamas perėjimas prie 4-5 darbo valandų per dieną. Tačiau dauguma mūsų kažkodėl tebedirba 40 valandų per savaitę. Tai, beje, nereiškia, kad Keinsis klydo, tiesiog jo laikais darbo sąvoka reiškė visų pirma sunkų fizinį darbą. Vyrams – fabrikuose ir laukuose, moterims – buityje, namuose. Šiose sferose darbo vietų išties sumažėjo. Vakarų šalyse – beveik dviem trečdaliais. Tačiau vietoje jų atsirado begalė naujų profesijų: vadybininkai, administratoriai, koordinatoriai, strategai, juridiniai ir finansiniai konsultantai. Kad būtų patenkinti jų poreikiai, plėtėsi ir paslaugų sfera – nuo šuniukų vedžiojimo iki naktinio maisto pristatymo į namus. Dabar tokiais darbais užimti trys ketvirtadaliai Vakarų dirbančiųjų.
Visa tai aš vadinu bullshit jobs – beprasmišku darbu, kurio reikalingumu ir nauda netiki visų pirma patys dirbantieji. Žmonės praleidžia ofise geriausius gyvenimo metus, ir priežastis visai ne finansinė. Mano požiūriu, į tokią situaciją atvedė darbo moralės evoliucija. XIX amžiuje socialistų judėjimas užgimė iš toje epochoje visuotinai priimtos darbo etikos. Neseniai skaičiau Abraomo Linkolno kalbas ir su nuostaba atradau, kad jis vartoja absoliučiai marksistinę retoriką. Už visus patogumus ir buities komfortą mes esame dėkingi darbininkams, kurie visa tai gamina – taip buvo priimta manyti. O paskui, pirmame XX amžiaus ketvirtyje, visa eilė turtingų kapitalistų, tokių kaip Endrius Karnegis, pradėjo leisti pinigus labdarai – mokykloms, ligoninėms, bibliotekoms, ėmė rašyti knygas, straipsnius ir apskritai vaidinti žymų vaidmenį visuomenėje. Palaipsniui darbas gamyboje pradėjo asocijuotis būtent su tokiais charizmatiškais kapitalistais, o darbininkai pradėti laikyti paprasčiausiais robotais.
Darbas gamyboje, kuriant materialias vertybes, prarado moralinį pranašumą, užleidęs vietą idėjai, kad bet koks darbas kilnus pats savaime. Skamba labai gražiai, tačiau ši tezė turi ir išvirkščią pusę. Nuo šiol, jeigu žmogus neaukoja darbui viso laiko ir visų jėgų, jis negali būti laikomas geru žmogumi. Ir nusispjauti, ar jam tas darbas patinka, ar laiko jis jį naudingu. Kartais ta tezė įgauna visiškai absurdiškas formas: kuo daugiau pasitenkinimo tau teikia darbas, tuo mažesnį žygdarbį atlieki. O jeigu neduok Dieve pabandai apriboti savo užimtumą ir darbo apimtis, apskritai gali nesitikėti jokios aplinkinių pagarbos. Rezultatas: milijonai žmonių visą gyvenimą paaukoja veiklai, kurią širdies gilumoje laiko absoliučiai beprasmiška.
Kuriuo momentu visa tai prasidėjo? Man rodos, svarbiausios permainos įvyko 8-ame dešimtmetyje. Mokslininkai turi skirtingas nuomones apie tai, kas atsitiko, tačiau tai jaučia visi. Būtent tada Amerikoje ir Vakarų Europoje korporatyvinė ir finansinė biurokratija susiliejo į vieningą valdančią korporatokratiją. Prasidėjo nesibaigianti vadybininkų migracija į finansines struktūras, o finansininkų – į korporacijas. Žmonės iš tų sferų susidraugavo, susigiminiavo ir sukūrė naują pasaulį, kuris atitinka jų poreikius.
Daug kas visiškai rimtai galvoja, kad sistemą kurią valdo finansininkai, sukūrė besivystančios technologijos. Tačiau situacija visiškai priešinga. 8-ame dešimtmetyje kompiuteriai buvo gremėzdiškomis, niekam, išskyrus matematikus ir fizikus, nereikalingomis mašinomis. O dar jie buvo reikalingi finansininkams. O dabar kompiuteriai, ypač tie, kurie stovi finansinių korporacijų ofisuose – vienintelė technika, kuri išties dirba. Metropolitene gausūs sutrikimai, keliuose nesibaigiantys kamščiai, mobilus ryšys neretai pradingsta, o finansinės sistemos dirba tiksliai kaip laikrodis. XXI amžiaus pradžioje buvo laikoma normalu, jei balsavimo mašinos JAV skaičiuoja balsus su 1% paklaida. Pamenu, kažkas tuomet pastebėjo: klausykit, kiekvieną dieną žmonės atlieka milijardus operacijų su bankomatais ir paklaida jose yra nulinė, o mes kartą per 4 metus negalime balsų tiksliai suskaičiuoti?
Dešinieji konservatoriai, valdantys Ameriką ir Angliją nuo 8-ojo dešimtmečio, irgi dalyvavo populiarinant tai, ką vadinu beprasmišku darbu. Tai labai lengva atsekti – išliko analitinių centrų, kurie tuo metu konsultavo vyriausybes, publikacijos. Po neramaus 7-ojo dešimtmečio, hipių sąjūdžio ir studentų sukilimo Paryžiuje, analitikai mėgino diagnozuoti tai, ką laikė pavojinga visuomenės liga. Jiems iškilo klausimas: kaip mes galėjome visa tai leisti? Valdančios klasės susimąstė apie tai, kad techninis progresas išlaisvina vis daugiau žmonių nuo rutiniško darbo ir buitinių sunkumų. Buvo rašomi maždaug tokios tematikos darbai: „Hipiai – pavojingi asocialai, o įsivaizduokite, kas bus, kai mechanizmai pakeis darbo rankas ir visi darbininkai pavirs hipiais“.
Aš nesakau, kad beprasmiškas profesijas sugalvojo kažkokios slaptos vyriausybinės laboratorijos, tačiau valdančiai klasei iš tiesų pavyko nustumti didžiąją gyventojų dalį nuo valdžios ir finansų. Darbuotojai, kurie gamina ką nors realaus ir pačiupinėjamo, pastoviai išstumiami iš visuomenės, jų darbo vietos naikinamos. Sąmoningiausi buriasi į profsąjungas ir išeina į gatves, reikalaudami darbo ir oraus atlyginimo. Ir visuomenė suteikia jiems darbą – tapti vadybininkais ir administratoriais. Šiose pareigose galima nieko neveikti ir gauti už tai pinigus. Tiesa, sistema čia tokia, kad vadybininkais tapę žmonės iškart pasijunta valdančia klase ir jaučia vos tramdomą susierzinimą visuomenei naudingą darbą dirbančių žmonių atžvilgiu. Netgi IT sferoje, pačiame dinamiškiausiame korporacijų sektoriuje, viešpatauja visa šita biurokratija. Ir jeigu technologijų korporacijų darbuotojui šauna į galvą vertinga idėja, jis išeina iš darbo ir kartu su bendraminčiais įkuria “startapą”, kuris, jei viskas klostosi sėkmingai, pasmerktas pavirsti tokia pat nerangia, sustabarėjusia korporacija.
Kartais užsiimame ne tuo, kuo norime, nes tiesiog reikia pinigų pragyvenimui. Jei nesijaučiate patenkinti, galima kreiptis pagalbos pas karjeros konsultantus, kurie išsiaiškina jūsų stipriąsias puses ir padeda suderinti su norais. Ne vienas žmogus atrado savo kelią ten, kur net neįsivaizdavo, kad galėtų tikti!